Krize nevadinu šios dabar vykstančios Europos skolų krizės. Krizė prasidėjo su pirmąja banga. Tiksliau, krizė prasidėjo dar ankščiau. Mąstantys žmonės jau seniau juto, kas mūsų laukia. Pirmiausia todėl, kad visą laiką buvo akcentuojami tik poreikiai. Žmonės pamiršo pareigas ir atsakomybę. Vis daugiau žmonių žino, kad jie turi poreikius, ir kad jie privalo būti patenkinti.
Mes turime vis didesnį ratą socialiai remtinų, mes turime vis didesnį ratą valstybės tarnautojų, kurie tenkina poreikius, dirbančių ir sukuriančių produktą žmonių ratas vis mažėja. Valstybės perskirstomų pajamų dalis vis auga. Mūsų visuomenė pasiekė tokią absurdišką stadiją, kad socialiai remtinų tapo kur kas daugiau nei dirbančių. Net valstybiniame sektoriuje, kuris rūpinasi šitų poreikių tenkinimu, jau dirba daugiau. O mūsų visuomenė pavirto tik į aklai besistengiančią patenkinti savo poreikius.
Nebūtų bėdos, jei būtų patenkinami būtinieji poreikiai, skirti išgyventi. Bet dabar mūsų visa socialinė politika paremta ne kažkokiu planavimu, aiškia ateities vizija, o paprasčiausių labiausiai degančių poreikių tenkinimu. Artėja rinkimai. Reikia būti perrinktam. Pasižiūrima į didžiausią socialinę grupę ir patenkinamas jos niekuo nepamatuotas poreikis.
Mes jau ir mąstyti kitaip nebemokam. Juk reikia kompensuoti už šildymą. Taip. Juk reikia kompensuoti už vaistus. Taip. Bet kur viso to logika? Kur žmogaus pareiga pasirūpinti pačiu savim? Dabar tereikia garsiai išreikšti savo poreikius, išeiti į mitingą, užblokuoti kelius, pagrasinti streiku ir tavo poreikis iškeliamas į viršų. Vyriausybė, bijodama neramumų, puola tuos poreikius tenkinti. Tuoj pat atsiras analitikai, žmogaus teisių gynėjai, kurie išdiskutuos tą poreikį ir ras argumentų, kodėl jį reikia įgyvendinti.
Bet visa tai veda prie visuomenės degradacijos. Jau dingo toks supratimas, kad jei tu kažko labai stipriai nori, tu eini dirbti, stengiesi, bandai pasiekti savo svajonę. Dabar tai nebesuprantama. Dabar tiesiog reikia išreiksti garsiai savo poreikį ir kažkas kitas turi jį įgyvendinti.
Ir taip gyventi jau išmoko visos socialinės grupės. Pensininkai nori gyventi oriai, mokytojai reikalauja, kad jiems būtų užtikrinti atlyginimai ir darbo krūvis. Medikai nori dirbti patogiai ir už gerą atlyginimą. Daugiavaikės šeimos nori lengvatų ir paramos. Bedarbiai nori didesnių išmokų. Vienišos mamos nori daugiau. Visi jie turi poreikių. Tačiau nė viena socialinė grupė net nepagalvoja, kad tai jų pačių reikalas ir niekas kitas neturi rūpintis jų poreikiais.
Pensininkai nori gyventi oriai. Ir aš noriu. Tačiau mano būsimas pensijas atėmė, kad galėtų dabar oriai gyventi dabartiniai pensininkai. O tai kaip su mano noru oriai gyventi? Laikinai? Jau po pirmo pensijų nubraukimo sakė - laikinai. Kol krizė baigsis. Tada atstatys ir dabartiniams pensininkams, ir dirbantiems pensininkams. Bet valdžia vėl pasidavė dabartiniams poreikiams. Ekonominis nuosmukis baigėsi, stabilizavosi ekonomika, bet matome grėsmes iš Europos ateinančias. Turėtumėm bandyti mažinti išlaidas ir ruoštis grėsmėms. Bet ne. Paėmė ir atstatė pensijas dabartiniams pensininkams. Bet suvokia apie grėsmes ir bando stabilizuoti biudžetą, kitą socialinę grupę apiplėšdami. Negana to, dar skolinsis. Ir vietoj to, kad aš senatvėje sukaupčiau pensiją, tiesiog sukaupsiu didžiulę skolą. Tai kokia bus mano ori senatvė?
Mokytojai, medikai. Kažkodėl šitos dirbančių grupės norai turi būti aukščiau už kitus, su išskirtinėm teisėm. Jie neturi nei tobulėti, nei diegti naujovių į savo darbą, nei diegti efektyvumą. Juk nueik į medicinos įstaigą, pasijusi kaip grižęs 30 metų į praeitį. Na, tik sienos naujos, o darbo metodai tie patys. Čia išrašys lapuką, ten parašys lapuką, nueisi į vieną registratūrą, nueisi į kitą registratūrą. Kad nueitum pas du daktarus ir atliktum keletą tyrimų, tu sugaiši dieną - dvi.
O jie sėdi savo nepasiekiamoje Viduramžių pilyje ir net nemato reikalo modernizuotis bei taupyti lėšas. Korupcija, lėšų švaistymas, neefektyvumas ir žmonių žeminimas - tai pagrindiniai epitetai, kuriais galima apibūdinti mūsų mediciną. O jie iškelia savo poreikį nieko nekeisti aukščiau šiuolaikinių realių. Atvėrei medicinos įstaigos duris - grįžti į socializmo laikus. Tas pats ir su mokytojais. Kažkas turi jiems užtikrinti krūvius, su atleidimais nesutinka, su atlyginimu mažinimais nesutinka, su atestacijom nesutinka. Kas privačiam verslui užtikrins darbo krūvį? Kas privačiam verslui užtikrins, kad nesumažėtų pajamos? Kodėl kažkokios socialinės grupės turi būti labiau apsaugotos nei kitos? Atsakymas paprastas - jų poreikis išreikštas garsiau už kitų.
Daugiavaikės šeimos, bedarbiai, vienišos mamos. Visi vėl iškelia savo poreikius virš visų. Bet visi jau pamiršo, kad pinigai iš niekur neatsiranda. Visus tuos pinigus reikia atimti iš kažko. Reiškia, atimdamas pinigus iš kažko, tu atimi ir jo poreikius. Jei dalis žmonių suvokia, kad norint patenkinti savo poreikius, turi dirbti, tai kita dalis suvokia, kad norint patenkinti poreikius, tereikia atimti iš tos grupės, kuri dirba.
Visuomenės, dirbančios ir patenkinančios taip savo poreikius, dalis nuolat mažėja. Užtai didėja visuomenės dalis, kuri sugeba tik atimti dalį. Jų skaicius auga ir politikams tiesiog nebėra jokio poreikio rinktis kitą grupę. Visos politinės partijos pasisako dabar jau tik už socialinės apsaugos programas. Ar kairieji, ar centras, ar dešinieji - skirtumo nebeliko. Visų politika vienoda ir atitinkamai jokios politinės platformos nebereikia. Poreikių visuomenei reikia tik poreikius tenkinančios valdžios. Todėl ir mūsų politika atitinkamai iš ideologinės pavirto į populistinę. Bet koks valstybes ilgalaikės politikos tęstinumas yra nustumtas vardan šiandieninių poreikių.
Valstybės nebepatempia tos poreikių naštos. Lenda į skolas, iki paskutinio mokesčiais apkrauna privatų verslą. Bet skolos tik auga. Su kiekviena diena poreikių tik daugėja. Verslui didžiausia grėsme – rinkimai. Jei verslininkas dieną naktį aria ir nusiperka sau geresnį automobilį, tai jis tampa visų aplinkinių priešu. Kaip jis drįso patenkinti savo poreikį, jei aplinkui 10 bedarbių negalėjo sau leisti nusipirkti automobilio, jei valstybės tarnautojai neleido sau nusipirkti automobilio? Niekas jau nebevertina, kiek žmogus įdeda pastangų. O vertina tik tai, kiek kas kokių turi poreikių.
Man ši ideologija labai primena komunizmo ideologiją. Iš kiekvieno pagal galimybes – kiekvienam pagal poreikius. Socialistinė Tarybų sąjunga bankrutavo. Bet nepasimokė nei vakarai, nei Lietuva iš to. Tiesiog prie to paties eina, iš kitos pusės. Bankrutuos ir Vakarų valstybės. Nes jei taip atidžiau pasižiūrėjus, tai mes turime autoritarinius režimus Vakarų pasaulyje. Valstybės reguliuoja šeimos skaičius, reguliuoja šeimos sudėtį, perskirstydama lėšas, naikina verslą.
Stambus korporacijų verslas – tai jau toli gražu nebėra privatus verslas. Tai globalinis verslas. Jis be tautybės ir be šeimininkų. Ir šitas verslas, padedamas Vyriausybių - naikinamas. Praktiškai privatinė nuosavybė nyksta. Tu negalėsi turėti grynų pinigų kiek nori, tu negalėsi jais atsiskaityti, tu negalėsi dirbti tai, ką nori. Valstybė reguliuoja specialybių ir verslo sritis. Vienas skatina, kitas naikina. Geriausias pavyzdys - IKEA atėjimas. Kubilius, nesugebėdamas gauti mokesčių iš smulkių Lietuvos baldų gamintojų, pasikviečia IKEA. Ji ateis, sunaikins daug smulkių baldininkų ir mokės daugiau mokesčių. Tačiau didelė dalis sužlugdytų baldininkų papildys bedarbių gretas. Ir tie IKEA sumokėti mokesčiai vargu ar padengs tas išlaidas, kurias turės Vyriausybė, kai reikės pasirūpinti darbo ir uždarbio netekusių žmoniu poreikiais.
Tiesiog ši krizė yra dar vienas Tarybų sąjungos griūvimas. Ir padarinių galim tikėtis panašių. Nes griūtis bus skaudi. Mes nebeturim verslo, kuris griuvus socialinės gerovės valstybei, ištemps iš krizės. Visas verslas ir gamyba pasitraukė į Kiniją. O kol kinai dirba, mes tenkiname savo poreikius ir skolinamės. Kai nustos mums skolinti, prasidės griūtis. Ką mes ir matome dabar. Dar bus bandoma gelbėti padėtį privatizuojant, metant visas įmanomas lėšas krizės sprendimui. Bet tai nepadės. Poreikių atsisakyti visuomenė nebeįstengia. Mes matome, kokie neramumai vyksta Graikijoje, kuri jau priėjo tą lieptelį, kai niekas nebenori jai skolinti. O poreikių savo noru atsisakyti nebeišeina. O prasiskolinusios visos iki vienos Vakarų valstybės. Ir niekas nesiruošia atsisakyti poreikių. Tad išparduos viską, ką gali, pasiskolins iš visur, kur tik begali, ir bankrutuos nuo savo poreikių.
O perėjimas prie kitokių vertybių ir kitokio mąstymo bus sudėtingas. Mes jau dabar kitaip nebemokame mąstyti. Vien šitas straipsnis sukels didžiulę priešiškumo audrą. O dar pagalvokime apie mūsų gyvenimus? Skyrybų skaičius auga. Nes šeimose visi turime tik poreikius. Pareigų turėti nebenorime. Mūsų vaikai auga be atsakomybės jausmo. Vien tik išaukštinami jų poreikiai. Tiek vyrai, tiek moterys bežiūri tik savo poreikių. Kurti šeimų nebenori.
Greit nebeliks žmonių, kurie dirbs, visi tik norės turėti patenkintus poreikius. Todėl paskutiniu metu galima rasti visokiausių utopinių pamąstymų, kad už mus dirbs robotai, pas mus atvažiuos imigrantai ir jie dirbs už mus. Visi aklai užsimerkę ir nesuvokia, kad artėja tas metas, kai turėsim pamiršti apie savo poreikius ir pradėti dirbti, ir dirbti visi. O kuo ilgiau mes bandysim išlaikyti esamą padėtį dabar, tuo sunkiau mums bus ateityje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!