Buvome tikrai labai laimingi, karštai mylėjome vienas kitą. Po maždaug mėnesio bendravimo nusprendžiau supažindinti jį su tėvais. Pirmas įspūdis, mano nuomone, buvo tikrai geras. Bet...
Atėjo vakaras... Sesė žinojo viską apie jo praeitį. O ji buvo tikrai nelabai gera: pamokų nelankymas, važinėjimai be teisių, „žolės“ rūkymas. Visą tai ji papasakojo tėvams. Jau tą patį vakarą pradėjau jausti spaudimą iš mamos. Po poros dienų turėjau pakalbėti su ja. Ji pradėjo man grasinti. Jei nepaliksiu jo, imsis drastiškų priemonių. Iš pradžių – psichologinis smurtas, o jei jis nepadės – fizinis. Ir visa tai būtų buvę jam.
Tuo metu labai išsigandau. Pasikalbėjau su juo. Jis mane ramino. Sakė, kartu viską įveiksim, bet... Aš pabijojau ir palikau jį, kad jam nieko blogo nenutiktų. Kentėjom abu. Verkiau naktimis ir dienomis, nemiegojau, bet tikėjau, kad tai bus geriau.
Norėdama jį pamiršti kuo greičiau puoliau į pirmo pasitaikiusio glėbį. Suprantu, dariau blogai. Jis – kitas – mane labai mylėjo, bet jis nesuprato, kad būdama su juo ar bet kur kitur mano mintys sukasi vien tik apie B. Kentėjau, bet sukandus dantis tylėjo. Nemačiau B. mėnesį laiko, atrodo, buvau nusiraminusi, stengiausi negalvot, bet... Jį vėl pamačiau... Sukilo visi jausmai, prisiminimai, viskas sugrįžo! Taip daugiau negalėjau.
Viską jam paaiškinau ir sugrįžau pas B. Buvom labai laimingi. Nieko nesakiau savo šeimai. Bet visada yra žodis „bet“... Susipykom dėl labai nereikšmingo dalyko. Bandžiau taikytis, dariau viską, ką tik galėjau, niekas nepadėjo. Kiekvieną dieną jis prieidavo prie manęs, paklausdavo, kaip jaučiuosi, bet nesupratau vieno dalyko – kodėl? Kodėl jis taip daro? Taip jo ir paklausiau. Atsakė, kad jam manęs gaila.
Šiuo metu galvoje sukasi tiek minčių... Kodėl? Už ką man taip? Aš tikėjau, kad jis mane myli. Dėl manęs jis neatpažįstamai pasikeitė į gerąją pusę, bet vis tiek kažkas čia buvo ne taip. O gal jis norėjo man už tai, kad jį palikau, atkeršyti? O gal yra kita mergina? Nuo to laiko, kada susipykom nebuvo nė vieno vakaro, kada neverkčiau ir nesėdėčiau su skaudančia širdimi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo istorija? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: