Viskas pabosta ir rymom be ūpo, o laikas bėga. Viena kryptimi. Jei pasiduodame masiniam žinių srautui, mus supa negatyvas, plūstantis iš valdžios, nepasitikėjimas verslu, įvairialypis smurtas. Bet ar išties viskas yra taip blogai? Mano žmona yra pasakiusi, kad kol gyvenimas duoda pirmų kartų, esame jauni ir laimingi. Todėl dažnu (tikrai ne visuomet) atveju nebandytus dalykus būtina patirti savo kailiu, kad ne tik taptum kitoks, bet ir galėtum komentuoti.
Vienas žmogus kartą stebėjosi supratęs, kad mes jau viena koja kosmose. Ne tiesiogine, o monetarine prasme, t.y. šviesos greičiu kylančios kainos pradeda karpyti pirkinių krepšelį ir didinti nusivylimą. Ir? Lietuvio atveju skelbiamas protestas vietiniam prekybcentriui ir puolama Lenkija. Blogai, nepagarba? Baikit, nemanau. Protingas šeimos žmogus pats sprendžia, kaip jam geriau. Ir net jei su kelione išlaidos taptų panašios, tai reiktų vertinti kaip lokalią individo akciją prieš valstybę valstybėje – valdžią, nuolat levituojančioje valios stygiuje.
Kur pozityvas – greičiausiai ponas pilietis Suvalkų Kauflande tikrai ras pigesnės mėsos bei pieno ir grįš pakėlęs galvą namo. Šiuolaikinis medžiotojas. Kas kaltas dėl tokios situacijos? Abi pusės. Tiek mes patys, tiek TEN sėdintieji neretai turim bėdą su istoriniu socializmo laikų paveldu. Laukiam, kol kažkas kažką duos, nukreips reikiama kryptimi. Mes pozityvo laukiam iš valdžios, o racionalaus proto pametėliai (nuo žodžio pamesti) – iš kitų institucijų. Bet vis dėlto esame racionalūs optimistai. Žiūrim į Seimą ir nesuprasdami juokiamės kaip iš bulvarinio skaitalo, o patys didžiuojamės savo vojažais pas kaimynus.
Kuo siejasi aukščiau išsakyta frazė apie pirmus kartus ir laimę? Neseniai ir aš pirmąkart keliavau į tokią ekskursiją. Buvo šiek tiek nejauku… Kol nepasijutau tarsi patekęs į lietuviškąją ikinę, kur aplink girdisi vien tik tautiečių garsai. Pasidarė įdomu ir ekonomiškai naudinga.
Grįžo medžiotojas pakelta galva, nutėškė pirkinių krepšį ir užliejo save pozityvu – dabar galės sutaupyti ir ant kvietkų pačiai, ir naują grąžtą nusipirkti. Tik turbūt lenkuose. Aišku, juk ten pigiau.
Moralas. Pozityvo yra visur, tik suraskim. Draugaukim su visais kaimynais. Pirmiausiai keiskimės patys ir galvokime, ką galime duoti, o ne gauti. Gal tuomet mūsų racionalus mąstymas padės ir Gedimino prospekto ateiviams į viską pažiūrėti ne iš Olimpo kalno. Lenkijos pavyzdys ir atviros šalių sienos primena, kad rinka yra globali ir tampa savaime suprantama, kas laimi šioje situacijoje. Ir čia nereikia skaityti tarp eilučių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Praėjus dvejiems metams po euro įvedimo Lietuvoje, gyventojai susiduria su kainų padidėjimu. DELFI skelbtame straipsnyje apie maisto kainas, ekonomistė Jakaterina Rojaka teigia, kad produktų kainos galėtų sumažėti, jei būtų uždrausta juos išmesti. DELFI prašo skaitytojų pasidalinti, kaip pasikeitė jūsų pirkinių krepšelis ir kokių priemonių imatės, kad neišleistumėte per daug tik maisto produktams. Siųskite mums ką užfiksavote, kokius pabrangimus pastebėjote ir kaip teko keisti savo prioritetus.
Laukiame jūsų istorijų ir skaičiavimų el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Maisto kainos“.