Nors vaikus labai myliu, nors tai didžiausias gyvenimo džiaugsmas, nors tai mūsų ateitis, nors niekas neatstos tų emocijų, kurias gauname augdami kartu su savo vaiku, bet asmeniškai man, po vienerių metų ir mėnesių gyvenimo su savo nuostabiąja dukryte, ne kartą sukosi juostelė atmintyje su įrašu iš „nėštukių“ kursų – niekada nepasiduokite norui papurtyti kūdikio,geriau minutei jį palikite ir nusiraminkite, išėję į kitą patalpą.
Tada norėjau mesti akmenį į kiekvieną lektorę, tą pasakiusią nėščiosioms. Paskui (ir dabar), nemiegodama ilgiau nei valandą be pertraukų per 1,2 metų, augindama dukrytę viena, pasiekdavusi tokią būseną, kad nebesuprasdavau, kas aš esu, nors nevartoju jokių „papildų“, pastebėdavau tą norą – stipriau pasupti vežimėlį, palinguoti lovytę... Žinoma, vaikai skirtingi, ne visi nemiega, ne visi yra tokie jautrūs.
Po metų grįžusi į darbus, jau pirmą dieną turėjau kelis darbinius susitikimus, kuriuose per kiekvieną darbų paskirstymą nuskambėdavo frazė, kad vieną ir kitą darbą darau aš, nes aš esu pilna jėgų po atostogų. Mintyse, pridėdavau – „Motinystės „atostogų“...
Šiandien aš nežinau, iš kur jėgų semiasi supermamos. Mamos, kurios turi bent du ir daugiau vaikučių ir siekia stulbinančių karjerų. Garbės žodis, nežinau. Sunku patikėti, kad žaviosios karjeristės augina vaikus bė auklių pagalbos, kad randa 24 valandose laiko pasirūpinti vaiku, vyru, namais, darbu, ir tobulai atrodo pačios. Baltai nuoširdžiai pavydžiu toms, kurios sugeba. O man pirmieji motinystės metai padėjo atrasti geras makiažo priemones, kurios užmaskuoja nemigos naktis paakiuose.
Labai myliu savo stebuklą, labai noriu ją užauginti nepataikaujančią, nenuolankiąją griežtai visuomenei, o gerą, su savo nuomone, mergaitę. Bet bent jau šiuo metu aš garsiai sakau, kad vienas vaikas – ir taip labai daug.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: