Pradėsiu nuo paminėtų problemų išvardijimo:
1) Saugos sistemingumo stoka;
2) Pernelyg mažos žinios apie sveikatą;
3) Lėšų sveikatos priežiūrai švaistymas;
4) Skaidrumo stoka;
5) Brangumas.
Pirmoji problema yra labai gerai žinoma per naujos įrangos įsigijimą. Turime gydymo įstaigų, kuriose brangi aparatūra arba nenaudojama, nes trūksta specialistų, kurie tai moka, arba dirba labai mažais krūviais dėl kurių nors papildomų problemų, pavyzdžiui, tos paslaugos neapmokamos iš ligonių kasų. Dar iliustruoja problemą situacija, kuri šiuo metu yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kai vienos ligoninės ar poliklinikos nespėja daryti reikiamų tyrimų, kitose trūksta klientų. Tiesa, čia yra dirbtinai sukeltų eilių.
Antroji pas mus dar nėra aiškiai matoma. Kol kas. Nors, manau, vaistų reklama „aprūpina“ gydytojus darbus ne mažiau nei alkoholis. Žala, manau gerokai išaugs netolimoje ateityje. Bet dabar apie savo sveikatos pažinimą. Visi vaikai dabartinėse mokyklose gauna labai daug žinių. Dažniausiai per daug. Svarbu yra tai, kad žinios, t.y. konkretūs faktai ir fakteliai keičiasi labai greitai.
Gerai, jog žinojimas gilėja, tačiau paprastų žmonių suvokimas, kas kenkia ir kas padeda sveikatai lieka blogas. Sakykim, teko girdėti, kad neseniai pasirodė rimti tyrimai, kurie atskleidė, jog daugelio vitaminų ilgalaikis vartojimas vyresnio amžiaus žmonėms yra tuščias pinigų švaistymas. Bet apie tai mažai žinoma. Arba tai, kad protiniai sugebėjimai turi būti nuolat „treniruojami‘, nes kitaip jie senka, mažėja. Tai vėl svarbu senjorams, nors tinka ir visiems kitiems amžiaus tarpsniams.
Protinė mankšta reikalinga visiems taip pat kaip ir fizinė. Kasmet atsiskleidžia vis naujos problemos ir jų sprendimai, todėl iš anksto jų neišmoksi ir neišmokysi. Lieka naudotis senu šūkiu: „Sveikatos mokymasis – visą gyvenimą“. Natūralu – kas svarbu vaikui, mažai reikšminga brandžiam amžiui, o motyvacija, t.y. poreikis konkrečiai žinoti yra esminis pagrindas.
Apie lėšas ir kitus resursus sveikatos saugos sistemai, pradėta rimtai diskutuoti tik paskutinius kelis dešimtmečius. Amerikoje nesuprantama, kodėl skirdama daugiausiai pinigų sveikatai, ji yra tik 37 vietoje pagal efektyvumą. Lietuvoje buvo svarstoma – ar ne per daug ligoninių turime – ir po to drastiškai sumažintas jų skaičius. Mane pradžiugino, kad ir Anglijoje, po kelių metų, buvo panaši diskusija apie lovų skaičių, nors jai ir neteko būti socializmo šalimi. Problema, kurią dar ne visi suvokia, slypi proporcijose. Esant tam pačiam resursų kiekiui, aišku, kad jis ženkliai nedidės, būtina įvertinti, kurioms sritims reikia daugiai, kurios gali kiek palaukti.
Pavyzdys - jeigu paskirsi didelius pinigus retų ligų gydymui, tai paprastoms lėšų neužteks iki metų pabaigos, o gali būti elementari gripo ar panašios ligos epidemija. Taip, keliolika žmonių bus išgelbėta, bet numirs keli šimtai kitų. Ką rinktis? Pagrindinė šiuolaikinio išsivysčiusių pasaulio sistemos problema yra prevencijos ir gydymo santykio nustatymas. Reikia spręsti: siekti, kad pasveiktų, ar kad nebūtų ligonių. „Protingos“ šalys tam jau skiria nemenkas lėšas ir kitus resursus prevencija ir profilaktikai, o Lietuva nesugeba „išstenėti“ ir vieno procento.
Lėšų švaistymas pačioje sveikatos priežiūros sistemoje yra viena iš didžiausių ydų tiek JAV, tiek ir Lietuvoje. Metai iš metų JAV milijardai dolerių yra gražinami į biudžetą už bereikalingus tyrimus, nepadarytas operacijas, neteisingai išrašomus vaistus. Manau, pas mus kol kas vyrauja nereikalingos plastinės operacijos, nereikalingi brangūs tyrimai, gerokai brangesni nei kitus vaistai. O tai iš to paties biudžeto.
Bendra JAV, Anglijos ir Lietuvos sveikatos problema yra valdymo išlaidos. Tiesa, jos santykinai pas mus mažesnės, bet Anglija net pradėjo reformą, siekdama optimizuoti valdymą. JAV rimtai diskutuojama, ar jų sistema yra gera, nes neužtikrina reikamo efektyvumo. Pas mus – tyla. Tik ar gera byla?
Sistemos skaidrumo problema artėja kaip esminė. Nors kai kurie žingsniai reikiama kryptimi ir daromi, bet tikslas yra labai toli. Paaiškinsiu esmę. Medikai dažnai teigia, jog jie teikia paslaugą. Galima manyti, kad taip ir yra. Bet kur jūs matėte, kad niekas nežinotų, nenumatytų rezultatų? Jei jūs einate pas siuvėją, jūs išklausinėjate kitų apie jo darbo kokybę, kainas ir t.t. O sveikatos sistemos: ar mes turime gydytojų, ligoninių, ambulatorijų ir sanatorijų darbo kokybės vertinimą, sistemą? Mus verčia eiti ten, kur neaiški nei paslaugos kokybė, nei atsakomybė.
Bylos dėl medikų klaidų Lietuvoje pavienės, nes nėra ir jų darbo kokybės vertinimo sistemos. Išgydys ar neišgydys? Galima išgirsti atsakymą – medicina čia bejėgė. Tik ar tikrai? Teko skaityti straipsnį apie Kanados bandymus sukurti šeimos gydytojo vertinimo ir pasirinkimo sistemą. Kol kas ji nėra sėkminga, bet jau bent bandoma. Gali ir pavykti. Nieko beveikiant nieko ir nepasieksi.
Brangumas. Resursų skirstymas – amžina valstybės problema. Švietimas, sienų apsauga, policija ir t.t. – visos sritys yra svarbios ir reikalingos. Jas jungia tai, kad ir kiek beskirtum pinigų – jų visada bus per mažai. Tačiau grįžkime prie sveikatos saugos ypatumų. Du dalykai nuolatos brangs – tai naujos technologijos ir nauji vaistai. Jie neturi jokių apribojimų. Todėl blaiviai mąstančiam protui kyla klausimas – gal ne už visas naujas technologijas ir vaistus bendruomenė sugebės mokėti.
Patikslinu: turi būti susitarimas, kiek visuomenė tam tikru metu gali mokėti ir ko tuo metu ne. Kalbu apie naujas technologijas ir naujus vaistus. Tiesa, turi būti parodyta ir įrodyta, kad nauji dalykai teikia geresnius rezultatus ir yra ekonomiškai efektyvesni. Antra sistemos brangumo priežastis yra per menkai išvystytas pirminis sveikatos priežiūros lygis. Taip, ligoninės perka naują aparatūrą, gerai, o kiek šeimos gydytojų ją turi ir moka naudotis?
Pirmiausia sistemos užduotis – pasiekti, kad greičiausia medicinos parama būtų suteikta šeimos gydytojų. Nes jie susiduria su absoliučia gyventojų dauguma. Jų darbo sąlygos ir kvalifikacija turi atitikti geriausių klinikų reikalavimus. Nežinau tiksliai, kiek sumažėtų ligonių ir išlaidų gydymui, bet manyčiau, kad milijardas gautųsi, tai Lietuvoje.
Trečia sveikatos sistemos brangumo priežastis yra poreikis jai. Didesnę pusę ligų žmonės susikuria patys. Rūkymas, fizinio aktyvumo stoka, nesugebėjimas sveikai maitintis ir nuolatos taip gyventi yra gydymo poreikio šaltiniai. Todėl moralinė visuomenės prievarta turėtų eiti sveikos gyvensenos diegimo visuose amžiuose ir visose srityse kryptimi. Ir geriausias linkėjimas gydytojams – „Kad jūs neturėtumėte klientų!“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!