Teoriškai nagrinėjant demokratiją, galima išskirti dvi jos atmainas – tiesioginę ir atstovaujamąją. Abiejų demokratijų pamatinės idėjos labai paprastos – tiesioginės demokratijos atveju valdo visi piliečiai, tuo tarpu atstovaujamosios demokratijos esmė, kad piliečiai savo valią įgyvendina netiesiogiai, o per renkamus atstovus.
Šiuo metu pasaulyje realiai egzistuoja tik atstovaujamoji demokratija, mat atsiradus šiuolaikinėms valstybėms, įgyvendinti tiesioginę demokratiją neįmanoma. Išimtimi kai kada laikoma Šveicarija, mat šioje šalyje dažnai svarbiausiais klausimais rengiami referendumai. Vis dėlto, net ši valstybė turi parlamentą.
Tikriausiai daugeliui, kuris nors kiek mąsto, yra aišku, kad tiesioginės demokratijos šiais laikais įgyvendinti neįmanoma. Ji realiai veikti galėjo tik Antikos laikais, kai valstybė buvo miesto dydžio, nepamirštant, kokio dydžio buvo tų laikų miestai. Tuomet visi piliečiai galėjo susirinkti į susirinkimus ir balsavimu spręsti visus iškilusius klausimus. Omenyje turėti reikėtų ir tai, kad tuo metu piliečiais laikomi buvo tik vyrai. Moterys, vergai ir žmonės atvykę iš kitų miestų – valstybių neturėjo teisės dalyvauti tos teritorijos valdyme.
Dabar pamėginkite įsivaizduoti, kaip atrodytų tiesioginė demokratija Lietuvoje. Apie 2,6 milijono rinkėjų susigrūdusių milžiniškoje salėje ir sprendžiančių visus klausimus, kuriuos sprendžia parlamentas? Kiekvienam aišku, kad tokio dalyko įgyvendinti neįmanoma. Tokia sistema neįmanoma net mažiausiame administraciniame vienete – seniūnijoje, nes ir ten gyvenančių piliečių skaičius per didelis, kad jie galėtų susirinkti į vieną vietą ir valdyti jiems priskirtą teritoriją. Be to, kas galėtų garantuoti, kad susirinkusių piliečių dauguma neengs mažumos, laikysis visų įstatymų, numatytų procedūrų. Ar tokiu atveju valstybė nevirstų į mažų kunigaikštysčių kratinį, kas reikštų valstybės pabaigą?
Vienintelis teorinis būdas įgyvendinti tiesioginę demokratiją šiuolaikinėje valstybėje – elektroninė demokratija. Deja, ši koncepcija taip pat turi didelių ir, atrodo, kad neišsprendžiamų problemų, kurios neleistų naujos sistemos vadinti demokratija, juo labiau tiesiogine. Pastebėtina ir tai, kad minėtos partijos nariai tikrai ne tokią su elektronine erdve susijusią viziją kūrė.
Dar vienas paradoksas, susijęs su tiesiogine demokratija – joje vietos neliktų tiems patiems politikams, kurie siūlys šią idėja rinkėjams. Tiesioginės demokratijos sąlygomis atstovai tiesiog nebereikalingi, tad susidaro vaizdas, kad valdžią žmonėms „grąžinti“ siūloma ne tik apgaudinėjant juos, bet ir patiems dorai nesuprantant, apie ką kalbama.
Belieka tikėtis, kad žmonių sąmonė iki Seimo rinkimų išaugs ir užkibusių ant trečiosios Lietuvos Respublikos su tiesiogine demokratija kabliuko skaičius bus nedidelis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!