Supratimas
Bažnyčia vadinami ne tik maldos namai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė, organizacija, turinti (hierarchinę) struktūrą, patalpas, reglamentuotas religines institucijas. Svarbiausias aspektas – Bažnyčia yra visa tikinčiųjų bendruomenė.
Šiuo metu, kritikuojant katalikų Bažnyčią, imami tokie pavyzdžiai kaip turto grobstymas, katalikų kunigų pedofilijos skandalai, katalikų Bažnyčios hierarchų neveiklumas visuomeniniame gyvenime ir pan. Kur yra nukreipti šitie paniekinantys ir neigiami pasisakymai – į vadovus.
Bažnyčios apibrėžimas buvo neveltui įjungtas į šio straipsnio sudėtį. Bažnyčios hierarchai, lygiai kaip ir atskiras tikintysis, yra tik vienas atskiras individas, nuo kurio nepriklausomai gyvuoja ir kiti nariai ir tuo pat metu jie yra vienas kitu sujungti (įsivaizduokite valstybės modelį, kuriame pilietis vienu metu yra iš dalies priklausomas nuo politiko sprendimo, bet jam kaltė nekrinta dėl jo padarytų asmeninių problemų).
Vadovas, padarydamas klaidą, padaro asmeninį nusižengimą, kuris negali būti primestas visiems organizmo dalyviams – kaip, pavyzdžiui, iškeliami pedofilijos skandalai ir jie pradedami priskirti visai Bažnyčiai, kaip yra formuojamas nusistatymas prieš patį katalikų tikėjimą, nors vieno hierarcho ar vadovo padarytas asmeninis nusikaltimas iš esmės neturi jokio bendro ryšio nei su Dievo pašaukimu (kiekvienas Dievo pašauktas kunigas gali suklysti ir padaryti milžiniškas arba labai milžiniškas klaidas, tačiau tai netampa Dievo padaryta pasirinkimo klaida, arba, kaip yra suformuota masinė nuomonė, „štai kokie yra tie VISI kunigai, VISI jie šiokie ir anokie“), nei su paskirais tikinčiaisiais.
Toliau – jei kuris tikintysis radikalas fanatikas nužudo kitatikį ar per griežtai ir tiesiog prievarta kiša kitiems savo nuomonę, galioja lygiai toks pat pavyzdys. Pavienio nario daromos klaidos nesiejamos su visa organizacija (įsivaizduokime, jog koks pilietis x padaro milžinišką nusikaltimą svečioje šalyje, ir šalies laikraščiai pradeda skelbti, jog kiekvienas, be jokios išimties kiekvienas x šalies pilietis, yra lygiai toks pat nusikaltėlis.)
Kitas labai svarbus aspektas – Bažnyčios smerkimas dėl jos praeities. Visiem šitiem Bažnyčios nusikaltimams galioja tas pats. Įsivaizduokime, jog organizacija lobistų, kurių tautybė X, sumano pasipelnyti grobdami kitas šalis. Negi po jų nusikaltimų atskleidimo mes kaltinsime visą X valstybę ir sakysime, jog visi ir visi yra lygiai tokie patys?
Keliais šiais pavyzdžiais aš bandžiau atskirti nusikaltimus ir paklydimus nuo bendro junginio, kuris vadinamas Bažnyčia. Ir visuomet reikia atminti, kad Bažnyčia – žmonių bendruomenė. Tai mes visi. Ir kokie mes VISI būsime savo kasdienybėje, toks bus ir Bažnyčios veidas. Vien konstatuodami problemą, mes jos neįveiksime. Mes patys turime veikti siekiant Bažnyčios tobulumo. Kiekvienas jos narys.
Bažnyčia ir mokslas
Bažnyčia bandoma smerkti ir kitokiais būdais. Jai bandomas primesti klaidingas mokymas ar jos klaidinga filosofija, dažnai remiantis nepagrįstais argumentais, tokiais kaip „man pasakė, aš straipsnyje skaičiau, ištraukoje buvo taip parašyta“ ir t.t. Žmogus, kuris yra mąstantis ir protingas, visų pirma išstudijuos ar perskaitys daugybę šaltinių, pasikonsultuos su išmanančiais, norėdamas ką kritikuoti, o ypatingai Bažnyčią – jos mokslas, atminkime, siekia 2000 m., tai yra ne tik tikėjimo išvados, tai yra mokslo (filosofijos, psichologijos, istorijos, ir t.t.) milžiniškas junginys.
Labai paprastas pavyzdys – dar po šiai dienai yra žmonių, kurie sakosi, kad Jėzus Kristus istoriškai nė neegzistavo. Ir tai būtų milžiniška klaida! Ar galima būtų sakyti, jog taip pasakęs žmogus susidūrė nors su vienu istorijos šaltiniu? Ne. Ar jis pasidomėjo, jog yra daugybė nekrikščionių parašytų šaltinių apie Jo egzistavimą?
Pavyzdžiui, Kornelijus Publijus Tacitas (vienas žymiausių Romos istorikų) minėjo, jog Jėzus Kristus kentėjo prie Romos vietininko Poncijaus Piloto. Gerhardas Krolis, kuris parašė žymųjį istorinį veikalą „Jėzaus pėdomis“, išnagrinėjo begales šaltinių apie Kristaus istoriškumą ir žingsnis po žingsnio jau minėtoje knygoje išdėliojo jo istorinį gyvavimą?
Žymus žydų istorikas Juozapas Flavijus taip pat liudija kaip istorinio asmens Jezaus Kristaus buvimą. O išvada štai tokia: Clifford Herschel Moore, Harvardo universiteto profesorius yra štai kaip pasakęs: „Krikščionybė pažinojo savo Gelbėtoją ir Atpirkėją ne kaip kažkokį dievą, kurio istorija talpinama mitologiniame tikėjime... Jėzus buvo istorinė, o ne mistinė figūra. Joks menkas ar nesąžiningas mitas neturėjo įtakos tikinčiam krikščioniui – jo tikėjimas rėmėsi pozityviais, istoriniais ir priimtinais faktais“. Ir galima galybe pavyzdžių užpildyti šitą straipsnį, tačiau dėl pagarbos skaitytojui neminėsiu begalės vardų, kuriuos jis ir pats internete gali susirasti kuo puikiausiai.
Panašiai yra ir su kitomis mokslo šakomis, ne vien tik istorija.
Ką reiškia sąvoka religija?
Kas yra Kristus?
Kokia yra krikščionybės esmė?
Štai šitie klausimai yra vienas iš begalės, ir, tiesa, jie tėra patys lengviausieji! Dažniausiai tas žmogus, kuris mažiausiai išmano filosofiją, labiausiai smerkia krikščionybės dogmas. Per 2000 metų, šitas mokslas ir filosofija siekia tiek toli, kad pamačius laidą apie tai, ar paskaičius žurnalisto straipsnį (kurio nuomonė lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir mūsiškė), pradedama „griauti“ visas krikščionybės tiesas. Šiuolaikiniam žmogui nebereikia studijuoti garsiausių filosofų kūrinių, ar tai būtų Nyčė ar Solovjovas. Jis pasitenkina painterpretuota medžiaga iš įvairių neaiškių šaltinių, tačiau įsigilinti – kas? kas? - tai yra sunku ir tai neverta dėmesio.
Tad aš, autorius, asmeniškai siūlau pasidomėti iš tikrųjų KAS ir KAIP, o tik tuomet pradėti komentuoti ir sakyti savo nuomonę apie vienas ar kitas Šventojo Rašto ištraukas, o jas interpretuoti – pirma įsigilinkime, ką sako pasaulio pripažinti filosofai.
Ką reiškia sąvoka religija? (tai bendrystė, ryšys, dialogas tarp žmogaus ir Dievo. Antano Maceinos mintis.)
Kas yra Kristus? („Kristus yra Dievo meilės žmogui įsikūnijimas.“ Antano Maceinos mintis)
Kokia yra krikščionybės esmė? („Krikščionybės esmė yra Jis Pats.“ Antano Maceinos mintis).
Prie šios temos kartu priskirsiu skyrelį Bažnyčia ir turtas, kadangi jis bus labai trumpas. Daugeliui žmonių kyla klausimas: kodėl katalikų Bažnyčios yra taip išpuoštos, pilnos marmuro, aukso statulų, paveikslų ir t.t. O atsakymas labai paprastas.
Katalikų Bažnyčia, siekdama ir artėdama prie idealo, ir medžiagoje stengiasi atvaizduoti tikrąją daikto esmę, kai tuo tarpu tobulai daiktus sugebėsime pažinti tik perkeistoje tikrovėje. Bažnyčia, pasitelkdama kultūrą (nes tiek kultūra atskirai be religijos, tiek religija be kultūros gyvuoti negali, o kartu jos viena kitą papildo ir padeda kilti), sengiasi atvaizduoti daiktų idealus. Kuo kultūta žengia toliau, tuo ir Bažnyčiai atsiveria didesnės galimybės tobuliau išreikšti savo mintį (konspektas iš A. Maceinos minčių, iš Teologijos - filosofijos fakulteto diplominio darbo).
Pabaiga
Tad šičia, ką aš, autorius, pasakiau – yra tik lašas milžiniškoje jūroje, menkių menkiausias pamąstymas, kuris paskatins, manau, ir jus imtis savotiškų veiksmų pradėti visapusiškai galvoti ne vien tik apie Bažnyčią, bet ir apie visus gyvenimo reiškiniu, kurie yra lygiai tokie pat sudėtingi, kaip ir JI.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!