Galvą jau puošia žili plaukai, o aš vis dar negaliu pasakyti, kad tikrai gyvenau. Gyvenime galėjau tiek daug padaryti, tiek daug pasiekti, o nepadariau nė pusės, nė dešimtadalio to, apie ką svajojau... Ir kodėl? Bandau sau atsakyti į šį klausimą... Ir iš širdies neišvengiamai ima plūsti žodžiai, kurie degina lyg ugnis...
Jei tik būčiau vėl toks pat jaunas dvidešimtmetis jaunuolis, koks kadaise buvau, žvelgiantis į pasaulį plačiai atmerktomis akimis. Jei tuomet būčiau žinojęs tai, ką dabar žinau, tikrai, tikrai pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, mano gyvenimas būtų šimtą kartų labiau nusisekęs.
Didžiausia klaida, kokią esu padaręs gyvenime, tai, kad klausiau kitų žmonių nuomonės. Kadaise mylėjau labai žavią merginą. Ir dabar ją tebemyliu. Deja, jos jau seniai nebėra šioje žemėje. Ir aš niekada jai neišdrįsau pasakyti „Myliu“. Draugai, tėvai matė, kad buvau dėl jos pametęs galvą, tačiau vis kartojo – ji ne tau. Mūsų tėvai nesutarė... Buvo didžiausi priešai...
Vėliau tėvai pripiršo man kitą moterį, našlę su dviem vaikais, ją vedžiau. Savo vaikų neturėjome. Jos vaikus užauginau kaip savo, deja, tėvu jie manęs taip ir nevadino... Greičiau priešingai, vis pabrėždavo – „Ne tėvas tu man, neaiškink...“ Neįsivaizduojate, kaip skaudu girdėti tai iš vaikų, kuriuos myli kaip savo... Motina neleisdavo jų barti, pamokyti, visą gyvenimą lepino, kaip galėjo. Viską, kas geriausia, atiduodavo jiems, ypač jaunėliui, gal dėl to pusę amžiaus įveikęs vyras vis dar nesugeba gyventi vienas, yra išlaikomas mamos...
Gal taip ir būčiau nugyvenęs visą gyvenimą, tačiau sužinojau, kad mano pirmoji meilė, kuriai taip niekada nedrįsau to prisipažinti, susirgo sunkia liga. Aplankiau ją ligoninėje. Laikiau jos ranką savo delne, kai ji virpančiu balsu ištarė mylėjusi mane visą savo gyvenimą, tačiau nedrįsusi to prisipažinti... Bijojusi tėvų, giminių. Širdį man spaudė. Praėjus keletui dienų, ji mirė... Dar ir dabar paslapčia aplankau jos kapą, nenoriu, kad apie tai sužinotų jos vyras, vaikai ar mano žmona... Uždegu žvakutę ir mąstau, kaipgi mūsų gyvenimas būtų susiklostęs, jei nors vienas nebūtų pabijojęs ištarti „Myliu...“
Visi blogiausi mano gyvenimo sprendimai buvo priimti remiantis kitų nuomone, o ne vadovaujantis savo širdimi. Vaikystėje svajojau būti lakūnu. Ši mintis manęs nepaliko ir baigus mokyklą. Tačiau tėvams ši specialybė nepasirodė tinkama, tad teko studijuoti jų parinktą, man „tinkamą“ sritį. Vėliau visą gyvenimą kankinausi dirbdamas nemėgstamą darbą – sąžiningai, nuo ryto iki vakaro... O juk galėjau pasipriešinti, galėjau pakovoti už savo svajonę. Dabar jau – vėlu...
Visada svajojau pakeliauti po pasaulį. Tačiau vis atsirasdavo nenumatytų kliūčių, dėl ko man nepavykdavo įgyvendinti šios svajonės. Pagrindinė kliūtis – pinigai. Taupydavau atostogoms, tačiau vis netikėtai kam nors pinigai išsileisdavo. Kai dabar pagalvoju, juk galima keliauti ir neturint daug šlamančiųjų – susikrovei į kuprinę būtiniausius daiktus, įsimetei mažytę palapinytę, ir pirmyn autostopu. Taip gali apkeliauti jei ne visą Euroaziją, tai bent Europą.
Jei atsukčiau gyvenimą atgal, būčiau aktyviai sportavęs – patikėkit manim, amžiui bėgant sunku ima darytis net užlipti į antrą aukštą...
Jei sugrįžčiau į jaunystę, daugiau dėmesio skirčiau artimiesiems, draugams. Stengčiausi su jais praleisti kuo daugiau smagaus laiko – organizuočiau išvykas į gamtą, draugiškus pasisėdėjimus kartu, tradicinius šeimos pietus savaitgaliais. Laikas bėga, visi tolsta, galiausiai iškeliauja į amžinąsias dausas ir tu lieki vienui vienas...
Žvelgiant atgal, pamokyčiau save jauną vertinti tai, ką turi. Man visada norėdavosi turėti daugiau ir daugiau, vis ko nors buvo negana. Nevertinau tai, ką turėjau. Deja, gali netikėtai išaušti diena, kai neteksi ir to, ką turėjai, bet nevertinai...
O labiausiai norėčiau, kad gyvenime būčiau drąsiai pažvelgęs baimei į akis ir ją nugalėjęs. Kai dabar pagalvoji, gal visų mano blogų sprendimų priežastis buvo baimė. Baimė keistis, baimė rizikuoti. Kaip sakoma, „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Aš savo šampano taip ir neišgėriau… Bet tikiu, Jūs tą padarysit. Pirmyn! Svajokit, gyvenkit, mėgaukitės kiekviena akimirka ir nepamirškit ištarti brangiems žmonėms „Myliu“!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!