Nuomonė. Savivaldybių kritika – privatizijai paskatinti?

 (4)
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) neseniai pateikė Lietuvos savivaldybių 2013 m. vertinimą – indeksą, pasak LLRI ekspertų, identifikuojantį geriausiai ir prasčiau besitvarkančias Lietuvos savivaldybes.
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Kaip ir kiekvienais metais daugelis žiniasklaidos atstovų šį indeksą noriai paviešina, o jo duomenys pateikiami kone kaip neginčijama tiesa apie geriausiai ir blogiausiai besitvarkančias savivaldybes. Minėtas indeksas nepalieka abejingų, mat pagal indekso pateiktus duomenis „geriausiųjų“ savivaldybių atstovai iš karto bando pasigirti savo pasiekimais, kai tuo tarpu „prastesnieji“ teigia, kad jis neparodo tikrosios tiesos apie žmonių gyvenimo savivaldybės teritorijoje lygį ar savivaldybės administravimo kokybę.

Kas šioje vietoje teisus? Greičiausiai nei vieni nei kiti. Iš vienos pusės LLRI savivaldybių indeksą vertinu teigiamai, nes šis tyrimas pateikia, žmonių išpažįstančių „laisvosios rinkos“ religiją, tam tikra savo mąstymo perspektyva ir tuo pat metu suteikia galimybę priartėti prie didesnės ir globalesnės diskusijos apie savivaldą ir viešojo sektoriaus valstybėje valdymo pliusus ir trūkumus apskritai.

Vis dėlto tenka apgailestauti, kad šie tyrimai, daugelio žiniasklaidos priemonių dėka, dažniausiai pristatomi ne kaip tam tikra nuomonė, ar tam tikro valdymo kelio alternatyva, o kaip neginčijama ir nepaneigiama tiesa be galimybės būti kitokiai valdymo alternatyvai.

Iš tiesų gaila, kad žurnalistai net nesivargina paklausti, koks iš tikro yra tokio tyrimo tikslas? O LLRI tikslas, manau, paprastas ir elementarus - diskredituoti savivaldybes bei viešąjį sektorių apskritai taip plečiant naujas verslo plėtros galimybes. Norėčiau priminti, kad laisvosios rinkos ideologija, kuri dar vadinama neoliberalizmo doktrina, pasisako už nereguliuojamą kapitalizmą ir prieš visas kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai, siekdami maksimalios grąžos.

Kokių kriterijų atitikimas LLRI pateiktame indekse pirmaujančioms savivaldybėms leido puikuotis lyderių pozicijose?

LLRI savo indekso leidinyje teigia, kad remiantis indekso vertybėmis ideali savivaldybė turi atitikti šiuos principus:

• Taupo mokesčių mokėtojų pinigus, gyvena pagal savo pajamas, skaidriai naudoja biudžeto lėšas;

• Savo veikla neriboja vartotojų pasirinkimo, skatina konkurenciją tarp paslaugas teikiančių įmonių ar įstaigų;

• Mažina mokesčių naštą, užtikrina palankias sąlygas verslui;

• Efektyviai valdo turimą turtą ir privatizuoja tą turtą, kuris nėra būtinas pagrindinėms funkcijoms vykdyti;

• Atsisako nebūtinų, nepirminių savo funkcijų;

• Savo funkcijoms vykdyti pasitelkia efektyviau veikiantį privatų sektorių;

• Mažina administracinę ir biurokratinę naštą.

Iš LLRI pateiktos idealios savivaldybės sudaromo įvaizdžio mano manymu galima teigti, kad viešoji sritis yra suvokiama kaip akivaizdus blogis, o geriausias sprendimas nuo visų bėdų – privatizavimas ar viešojo sektoriaus perleidimas privačiam verslui, nes jis, neva, veikia daug efektyviau.

Kaip pastebi Z.Norkus, prokomunistiniuose kraštuose pradeda dominuoti tranzitologijos samprata, kurios esmę galima nusakyti taip: iš visos logiškai galimų pokomunistinės transformacijos kelių (tipų) įvairovės ji išskiria keletą, kuriems suteikiama normatyvinio pavyzdžio galia. Tokie „teisingi keliai“ yra tie, kurie baigiasi liberalios demokratijos ir racionalaus kapitalizmo sukūrimu. Kiti keliai laikomi kone nenormaliais, patologiškais, nesėkmingais.

Nesunku sutikti, kad kai kurie LLRI propaguojami principai yra svarbūs, tačiau ar visi jie yra neginčijami ir ar jie iš tiesų yra panacėja nuo visų ligų? Manau, kad ne, ir ta pabandysiu pagrįsti keliais mažais pavyzdžiais su kuriais daugiau ar mažiau susiduria kiekviena Lietuvos savivaldybė.

LRRI ekspertai, kalbėdami apie transporto paslaugų tiekimą, teigia, kad labai svarbu užtikrinti konkurenciją, siekiant mažiausių kainų ir geriausio kokybės santykio gyventojams. Savivaldybė turėtų visiems rinkos dalyviams sudaryti vienodas sąlygas teikti susisiekimo paslaugas miesto gyventojams, skatinti konkurenciją.

Nepamirškime, kad verslo pagrindinis siekis – pelnas. Kai tuo tarpu pagal įstatymus savivaldybės arba jų įmonės privalo užtikrinti ir socialinius žmonių poreikius, tad dažniausiai turi vežti mažiau mokius klientus kaip antai moksleivius, studentus, neįgaliuosius, pensininkus, o mikroautobusai nusiveža pačius mokiausius klientus.

Ar jūs matote lygias konkurencines sąlygas, kada konkuruoja autobusų parkai ir privačios mikroautobusų įmonės? Kada pastarieji nesilaiko grafikų, nebevažiuoja, kada gatvėse nebelieka daug klientų, dažnai keleiviams neduoda bilietų ir taip į valstybės biudžetą nesumoka mokesčių, dažnai dalyvauja tik pelningiausių maršrutų konkursuose, nesilaiko kelių eismo taisyklių stodami kur tiktais papuola.

Greičiausiai dėl šių priežasčių, senosios Vakarų demokratijos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, mano, kad viešajame transporte, ypatingai, kur yra naudojamos valstybinės dotacijos, privataus kapitalo įmonės negali dalyvauti. Įdomu tai, kad Lietuvos kelią – kai viešojo transporto poreikius kartu užtikrina savivaldybių ir privačios įmonės, yra pasirinkusios tik dar dvi Europos Sąjungos šalys - Lenkija ir Bulgarija.

Kitas pavyzdys - valymo paslaugos. Dažnai sakoma, kad valstybinėse institucijose valymo paslaugas reikia perduoti į privačias rankas, kas dažnai ir buvo ar yra padaroma. Pažiūrėjus į biudžeto eilutę ties valymo paslaugomis, iš pirmo žvilgsnio netgi atrodo, kad atėjus privatininkui kainą sumažėja keliais procentiniais punktais, tačiau dažnai pamirštama, kad buvo atleisti žmonės, kurie vėliau papildo darbo biržos armijos gretas, taip pat jiems buvo išmokėtos nemažos išeitinės kompensacijos, jau nekalbant apie tai, kad paprastai nuo penkių valymų per savaitę atėjus privatininkui apsistojama ties trimis kartais.

Paprastai kainos sumažėjimas įvyksta kokybės sąskaita. Jau nekalbant apie tai, dažnu atveju padidėja žmonių išnaudojimas, kada privačiose valymo įmonėse pradeda dirbti tie patys atleisti valytojai, tik šį kartą jau už daug didesnį krūvį ir mažesnį atlyginimą, nes privatus verslas, nepamirškime, turi juk ir pelną turėti.

J. A.Shumpeter yra pripažinęs, kad laisva rinka ir konkurencija ne visada gali užtikrinti geriausią paslaugą ir kokybę bei mažiausią kainą. Todėl galvoju, kad tam tikrais atvejais kai kurios sritys, kaip antai, viešasis transportas mieste, šilumos ūkis, švietimas, sveikatos sektorius privalo likti išimtinai tik valstybinių institucijų rankose.

Tokiu atveju būtų užtikrinama, kad savivaldybių įmonės ar įstaigos galėtų telkti geriausius savo srities specialistus, disponuoti didesniais finansais, kuriuos vėliau galėtų panaudoti modernizacijai, nekalbant jau apie tai, kad lengviau galėtų užtikrinti pagrindinius socialinius žmonių poreikius bei taupytų lėšas metamas konkurencinei kovai.

Gyvybiškai svarbios ir pelną generuojančios paslaugos, kurios palaiko ir nepelningas paslaugas (bet socialinį teisingumą palaikančias), negali būti privatizuotos, kadangi naujieji savininkai niekada nebus suinteresuoti išlaikyti kad ir reikalingų socialine prasme, bet nuostolingų paslaugų. Tokiu atveju savivaldybė netenka ne tik pelningų paslaugų, bet turi ir ieškoti lėšų kaip dotuoti nuostolingas privatininkų paslaugas.

Mano manymu, galima matyti, jog laikantis LLRI puoselėjamų kanonų galima pasiekti trijų tikslų – pirmiausia, kad valstybinės institucijos kuo greičiau atšauktų įvairius reguliavimus ir apribojimus, užkertančius kelią pelnui akumuliuoti, o tuo pačiu ir privačioms monopolijoms įsigalėti. Antra, kad valstybinės institucijos kaip galima greičiau parduotų savo valdomą turtą privačioms korporacijoms, kurios tą turtą neva valdysiančios pelningiau. „Galiausiai vėliau valstybinės institucijos privalo radikaliai sumažinti socialinių programų finansavimą“, - pastebi N. Klein.

Maža to, ilgainiui, siekiama privatizuoti praktiškai viską, pradedant sveikatos apsauga ir švietimu, pensijų sistema. Kitaip tariant, privatizuoti pelną, o nuostolius numesti bendruomenėms ir jų atstovams. Kaip matome, visi šie minėti procesai visu gražumu mūsų šalyje ir vyksta.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės tikrai ne visada dirba taip, kaip turėtų, tačiau tokių atvejų galima rasti ir privačiame sektoriuje. Tad jei viešojo sektoriaus įmonės tvarkosi blogai, reikia pirmiausiai žiūrėti į priežastis, kodėl taip vyksta, galbūt kai kuriais atvejais tai yra tiesiog blogos vadybos rezultatas, bet ne pačios sistemos problema.

Todėl mano siūlymas būtų nepasiduoti informacijai, kad valstybinis sektorius yra niekam tikęs ir tik privatus verslas gali užtikrinti geriausias ir pigiausias paslaugas. Analizuokime, stebėkime ir kritikuokime akivaizdžius LLRI skleidžiamų tyrimų trūkumus, bei nepamirškime savo alternatyvių vizijų bei pasiūlymų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (46)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (169)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (413)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (246)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.