Iš žiniasklaidos vis dažniau girdime apie paauglių agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai – sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų – apie paauglių žiaurumą, vagystes, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Apie tai kalba žmonės gatvėse, kaimynai, pažįstami. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Kyla klausimas, kodėl vaikai tokie žiaurūs?
Paaugliai – silpniausi visuomenės nariai, kuriems reikia daug dėmesio ir meilės. Kas atsitiko, kad jie bando šitokiais nepriimtinais būdais atkreipti visuomenės dėmesį? Ar tokį elgesį apskritai galima vadinti dėmesio reikalavimu? Galbūt, jei skirtume jiems daugiau dėmesio, išklausytume juos, patartume jiems, galų gale tikėtume jais ir jų svajonėmis bei pastangomis, jie netaptų nusikaltėliais? Galbūt jie būtų geresni? Galbūt ir patys įdėtų bent truputį pastangų mažinti nusikalstamumui?
Kaip jau minėjau, Lietuvoje paauglių nusikalstamumas yra gerokai išaugęs. Apie šią problemą šiek tiek kalbama mokyklose, tačiau to nepakanka. Vaikai turi suprasti, kad nusikalsti yra blogai. Jie turi suvokti, jog leisti nusikalsti kitiems yra beveik tas pats, kas nusikalsti pačiam.
Tėvai turėtų riboti vaikų bendravimą su bendraamžiais, kurie gali daryti neigiamą įtaką. Norėdami išvengti problemų, tėvai turėtų uždrausti vaikams žiūrėti kai kurias televizijos laidas. Mokytojai ir tėvai turėtų skatinti vaiką užsiimti mėgstama veikla, ugdyti jo sugebėjimus, padėti jam pasiekti tikslo.
Man pačiai tikrai ne kartą yra tekę matyti kaip paauglys tyčiojasi iš silpnesnio. Ne kartą bandžiau padėti, užtarti tą, kuris kenčia, tačiau kartais pati likdavau auka. Neneigsiu, jog ne vienerius metus buvau engiama. Iš manęs tyčiojosi klasės draugai, kitų mokyklų mokiniai. Man buvo labai skaudu. patyčios gali privesti net iki depresijos ar nervų sutrikimo. Sunku buvo paaiškinti, kodėl paaugliai taip elgėsi, o man pravirkus buvau vadinama verksne. Skriaudėjai nežinojo, ką reiškia visą dieną kentėti, o naktimis verkti. Jie nežinojo, ką reiškia šypsotis ir vaidinti, kad viskas gerai, kai širdis kentėjo ir plyšo iš skausmo. O aš tai supratau ir išgyvenau. Buvau stipri, nepalūžau ir dabar džiaugiuosi, jog viskas yra gerai.
Kiek kartų skaitėte laikraštyje ar matėte per televiziją, kaip yra sprendžiami muštynių, nužudymų atvejai, kai juose dalyvauja suaugę? O ar dažnai matote tokius reportažus apie paauglius, vaikus? Jei būtų daugiau atsižvelgiama į juos, situacija būtų geresnė. Ne kartą teko girdėti kaip moksleivis ar moksleivė, kentėję patyčias, užgauliojimus, pasirenka, jų manymu, lengviausią išeitį - savižudybę. Kiek gyvybių būtų išgelbėta, jei mažėtų nusikalstamumas tų, kurie daro žalą ir valstybei, ir tautai, ir aplinkiniams, ir vaikams.
Tam, kad sumažintume nusikalstamumą nereikia didelių pastangų. Reikia noro, ryžto. Reikia tikėti, kad paaugliai gali pasikeisti ir skirti jiems pakankamai dėmesio. Ypatingai tada, kai jaučiama, jog vaikas pradeda nusikaltėlio gyvenimą. Daug lengviau yra pastebėti problemą ir ją išspręsti tuoj pat, negu leisti jai praslysti pro akis ir susiimti tada, kai galbūt jau bus per vėlu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Erikos Endrulytės rašinys – vienas iš Jaunųjų žurnalistų konkurso dalyvių. Šis konkursas - kasmetinės Žurnalistikos instituto šventės „leŽuDi“ renginio dalis. Primename, kad Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto studentų organizuojamas renginys vyksta šių metų gegužės 7-10 dienomis. Šiemet šventė skirta prisiminti dėl savo profesinės veiklos nužudytą žymų žurnalistą Vitą Lingį.