Tarpukario metas irgi buvo palankus svetimtaučiams mūsų šalyje. Žydų bendruomenė tarpukario Lietuvoje - tai klasika, apie kurią turbūt ne visi lietuviai žino, o tikrai vertėtų pasigilinti. Tarpukario Lietuvoje gyveno žymiausi to meto pasaulio žydų religiniai mokytojai rabinai, čia buvo be galo daug pasaulinio garso menininkų ir mokslo atstovų.
Užtenka internete pasiskaityti Leonido Donskio straipsnį „Litvakai - išplėštas istorijos lapas“. Ten galite surasti išsamų sąrašą tų žymių Lietuvos „Litvakų“, ir perskaičius tuo bus net sunku patikėti. Be to, norėčiau pridurti, jog dabar užsienyje yra be galo daug knygų, kurias parašė tie patys Litvakai apie jų gyvenimo laikotarpį Lietuvoje iki holokausto pradžios.
Ir Jūs pamatysite tikrąją žydo nuomonę apie Lietuvą kaip didžią šalį, su kuria siejasi nežmoniškai didelio potencialo sunaikinimas. Dabartinė žydų bendruomenės retorika yra griežta tik todėl, kad įvykdytas nežmoniškai neproporcingas ir nepagrįstas jų tautos naikinimas, į kurį mes turbūt iš vis nereaguotume, jei žydai mums to neprimintų.
Taigi mūsų „brangūs“ ankstesnių kartų protėviai kartu so Vokietijos naciais prisidėjo prie holokausto vykdymo mūsų šalyje. Tikra tragedija. Nacionalizmas mus apakino kitus naikinti, o marksizmas - kitus apvogti. Sunku dabar vertinti tų laikų galimybę lietuviui nepaklysti tokių brutalių ir agresyvių režimų, kaip komunizmas ir fašizmas, aplinkybėse bet juk sąžinė ir moralė žmogui prieinama buvo visada.
Bandykime dabar įsivaizduoti dabartinės mūsų valdžios poziciją į šią skaudžią Lietuvos metamorfozę žydų tautos atžvilgiu iki II-ojo pasaulinio karo ir jo metu. Kaip toks didžiulis lietuvio palankumas žydui galėjo virsti tokia brutalia naikinimo realybe? Dabar tarsi mums nėra poreikio apie tai galvoti, bet patikėkit, Vakarų pasaulis tokių dalykų nepamiršta, ypač žydų tauta, kuriai holokaustas yra baisiausias įvykis šios tautos istorijoje.
Turbūt net semitams esant Egipto vergovėje, žydų niekas taip nenaikino kaip II-ojo pasaulinio karo metu. Ir kažkaip mums sunku pripažinti, kad klydom, ir dar taip stipriai. Mums reikia ne tik visuotinai pripažinti šiuos faktus, bet ir konkrečiais veiksmais čia ir dabar tą pakeisti. Pakeisti į visiškai priešingą istorijos tėkmę. Tikrų istorikų tarp Lietuvos politikų mažai, ypač tokių, kuriems teisingumas - vertybė.
Lietuva taip stipriai dabar žiūri į ateitį, kad net pamiršta, koks stiprus potencialas gali atsirasti mūsų šaliai, labai konkrečiai ir nedelsiant ištaisius visas istorijos dėmes, ypač tokias kaip holokaustas.
Lietuvos Vyriausybė, žinoma, šią problemą jau prieš keletą metų pradėjo spręsti, bet siūloma kompensacija žydams tikrai yra nepakankama užglaistyti praeities karo nusikaltimus ir iš nusavinto turto patirtą žalą. Siūloma kompensacijos suma nė iš tolo neprilygsta tikrajai žydų turėto turto vertei, ir ją Lietuva, toks jau priimtas sprendimas, mokės kone dešimtmetį, kada jau patys žydai tos kompensacijos gali ir nesulaukti. Čia yra didelės tarptautinės garbės ir prestižo reikalas, ir Lietuvai reikia mokėti ne tik adekvačią žydams priklausiusio turto sumą, bet dar gerokai pridėti prie tos sumos. Ir, žinoma, nuteisti visus antisemitus, nacius ir kitus iškreiptos pasaulėžiūros žmones.
Ką reiškia, jeigu mes žydų tautai grąžiname jų turtą pagal jų tikrąją vertę. Tai reiškia, jog istoriškai šios dvi tautos viena kitai nebeturi jokių pretenzijų. Todėl reikia sumą kone padvigubinti, kad visa Litvakų bendruomenė suvoktų, jog jų istorinė ir brangi jiems praeityje šalis dabar atveria naujas galimybes.
Lietuva ir Izraelis jau plėtoja konkrečius santykius. Užsienio reikalų ministras prieš keletą dienų pakvietė Izraelį atidaryti Lietuvoje ambasadą. Bet manau, jog Lietuva šiuose santykiuose pradeda ne nuo to galo. Mums pirmiausia svarbu istorinę neteisybę transformuoti į istorinius lietuvių ir žydų tarpusavio santykių sentimentus, kurie gali turėti labai konkretų pragmatinį rezultatą mūsų šaliai.
Kaip mes galime reikalauti iš Rusijos kompensacijos už sovietinę okupaciją, kai patys nevykdome istorinio teisingumo žydų tautos atžvilgiu. Pagalvokime, galbūt išsprendę žydų holokausto Lietuvoje klausimą iki galo ir atitinkamai didžiuliu kompensavimo mastu, mes sulauksime ir tarptautinio palaikymo kovoje į teisę už sovietinės okupacijos žalos atlyginimą.
Kaip nemažai metų praleidęs užsienyje žmogus, aš svarstyčiau, jog turbūt nei tie Sąjungos broliai Vakarų europiečiai, iš kurių mokomės, kaip reikia gyventi, nei amerikiečiai nesugebėtų būti tokiu supratingu draugu, kokiu GALĖTŲ būti „Litvakas“ lietuviui. Vakarų Europos šalys dar tik dabar pasiskaitė apie komunizmo nusikaltimus mūsų tautai. O, vat, žydų tautoje tokių neišmanėlių nebūna. Istorija yra didelis įrankis valstybės autoritetui formuoti ir jį atstatyti, ypač kai toje istorijoje yra nuoseklaus istorinio teisingumo vykdymo ten, kur teisingumo vykdymas netgi suformuotų istorinius sentimentus.
Šių sentimentų atkūrimas - tai ne mūsų istorinė pareiga, o istorinė galimybė. Šansas „nesusimauti“. Manau, didieji LDK kunigaikščiai būtų kur kas veiklesni ir apsukresni šiuo klausimu, negu mūsų premjeras Andrius Kubilius, kuris sutaupytą „litą“ verčiau išleis keliams lopyti, negu žydams atlyginti holokausto metu padarytą milžinišką žalą.
Mūsų ekonominės buities tvarkymosi reikalai tikrai nėra svarbesni už šį klausimą. Todėl palinkėčiau dabartinei Lietuvos valdžiai, kurią auklėjo sovietinis istorinis „teisingumas“, sugrįžti į LDK ar Lietuvos Tarpukario laikus.
Tai kas, kad Lietuva pradeda spręsti šį klausimą, jeigu jo sprendimas yra ne toks, koks jis turi būti. Mūsų Užsienio reikalų ministras nuvyko į Izraelį, o ten pasitiko jį žmonės su plakatais, kuriuose parašyta: „Kur Jūsų sąžinė?“
Iš tiesų, kur ji?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!