Nuomonė. Mūsų protus valdantys mitai arba kodėl mes gailimės B. Vėsaitės?

 (6)
Neretas šviesaus proto lietuvis stebėjosi visuomenės viešosios nuomonės metamorfozėmis. Ilgą laiką visą Lietuvą savo šnekėjimais ir nušnekėjimais linksminusi bei kartu graudinusi Birutė Vėsaitė po atleidimo buvo vaizduojama tarytum kankinė.
Birutė Vėsaitė
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Toks blaiviai mąstantis lietuvis neabejotinai ėmė kelti sau klausimus, kur buvo tie vėsaitininkai tuomet, kai Ūkio ministrė galimai pažeidė valstybės interesus (…).

Manau, buvusi ministrė aiškiai parodė, kad yra nepasirengusi šiam itin aukštos kvalifikacijos ir moralės normų reikalaujančiam darbui. Taigi, kas išties privertė žmones ginti Vėsaitę, nors ši, manau, visą laiką rodė, kad nėra tinkama šioms pareigoms? Į šį ir dar keletą klausimų aš pateiksiu atsakymus per mūsų sąmonėje gyvuojančius politinius mitus.

Politinius mitus bene geriausiai yra išanalizavęs prancūzų istorikas Raoul Girardet. Visoje Estijoje plačiai žinomas ir gerbiamas Rein Raud gailėjosi, kad estų skaitytojai neturi jo knygos „Politiniai mitai ir mitologijos“, o aš savo ruožtu pridurčiau, kad ji skirta kiekvienam intelektualui, kuriam įdomu, kaip ir kodėl taip sėkmingai Lietuvoje veikia populistinės partijos.

Judėdami nuo Šiaurės į Pietus ar nuo Rytų į Vakarus, visada galite aptikti tuos pačius keturis didžiuosius politinius mitus: sąmokslo, gelbėtojo, aukso amžiaus bei vienybės. Būtent pirmasis mitas bei jo analizė ir bus pagrindinė šio straipsnio ašis. Taigi šie mitai kartu su begale savo variacijų yra įsitvirtinę visos žmonijos mintyse, tad nenuostabu, kad kartu jie turi ir didžiulę įtaką politinėms sistemoms, ypač tose valstybėse, kuriose gyvuoja demokratijos. Turbūt neretas nustebs, bet demokratija yra tada, kai valdo tavo išrinkti atstovai, tad demokratija, kad ir kaip dažnai mes su tuo nesutiktume, gyvuoja ir Lietuvoje.

Pati savaime ji nėra joks gėris, kaip kartais mėgina pavaizduoti modernusis pasaulis. Ją gėriu paverčia aplinkybės, kurios dažniausiai priklauso nuo mūsų domėjimosi politika, visuotinio išprusimo lygio ir pačios tautos dorovės. Kiek pašlijusi tautos moralė, tiek žalinga ir demokratija valstybės gerovei bei atvirkščiai. Tautos balsas - šaunus dalykas, jeigu jis moralus, o toks gali būti tik politiškai angažuotos, išsilavinusios tautos balsas. Priešingu atveju jis leidžia iškilti tokioms personoms kaip Aldolfas Hitleris, kuris buvo vienas didžiausių visų laikų demokratų. Skamba keistai, bet tam tikra prasme tai akivaizdi tiesa. Nė vienas nūdienos politikas (gal tik popiežius) nepajėgtų surinkti tokių gerbėjų minių, kokios susirinkdavo pažvelgti į didįjį fiurerį ir skanduodavo jo vardą.

Taigi demokratija reikalauja moralaus atsakingumo, būtent todėl Bažnyčia, kuri be kita ko yra pirmoji moderni valstybė, ilgą laiką ir kišosi į politiką. Ji rūpinosi žmonių dorove, deja, įvairios politinės ideologijos šiandien yra linkusios tam priešintis kartu naikindamos ir tikrąją politiką. Nykstant dorai politikai, ji tam tikra prasme imama sakralizuoti ir tai vyksta ne per ką kita, o per mitus. Kitaip sakant, tuščia vieta ilgai nebūna, o politinis pasaulis vis tiek lieka mistiškas ir sakralus, net kai jame mėginame naikinti Bažnyčios įtaką. Būtent todėl savo straipsnių cikle aš ir aptarsiu, kaip Lietuvoje yra įsigalėję keturi didieji mitai.

Sąmokslo teorija

Sąmokslas neabejotinai yra vienas geriausiai mūsų sąmonėje ir pasąmonėje įsigyvenusių politinių mitų. Jis neabejotinai yra susijęs ir su kitais trimis mitais. Sąmokslas reikalauja didvyrio, kuris jį sustabdytų, ir čia iškyla gelbėtojas, jis nori sunaikinti nuostabius laikus, kuriuos drąsiai galime vadinti aukso amžiumi, o kartu su juo ir tautos vienybę.

Kiekvienas mitas yra tuo patrauklus masėms, kad iš esmės jis įsigyvena jau subrandintoje terpėje ir jame galime aptikti kruopelytę tiesos. Šiandien turbūt niekam nebereikia įrodymų, kad valdžia yra „vagys“, o verslas - „žulikai“. Net ir tada, kai mėgini parodyti, kad ne toks jau juodas tas mūsų pasaulis, tai pirmiausia būni apšaukiamas neišmanėliu (garantuoju - rasiu tokių komentarų ir dabar).

Lietuvoje sąmokslininkų vaidmenį dažniausiai užima įvairios interesų grupės. Neseniai atradome naujas blogio jėgas - pedofilų ir teisėjų klaną, tad įdomu, ką padovanos rytojus. Interesų grupių sąvoka yra ypač tinkama politinio mito plėtrai, nes realiai visi mes ir esame tos minėtos interesų grupės, nors kalbėdami apie jas joms dažnai savęs nepriskiriame. Užtenka pasakyti, kad tai interesų grupės ir visiems viskas tampa aišku.

Bet retai sau prisipažįstame tai, kad visi mes atliekame tam tikrą socialinį vaidmenį, taip kartu imdami priklausyti vienai ar kitai interesų grupei. Būdamas pensininkas, studentas, darbuotojas ar darbdavys aš neabejotinai imu priklausyti tam tikrai interesų grupei. Be abejo, kai regime įvairius sąmokslus, manome, kad juos atlieka politikai, nusikalstamos grupuotės ar - geriausiu atveju - verslininkai, mėginantys palengvinti sau konkurencijos sąlygas. Kartais tai būna tikra tiesa, nes nusikaltimai būdingi ne tik Lietuvai, bet ir tokios valstybėms, kaip Vokietija ar Norvegija.

Blogų žmonių esama visur ir jie ateina ne iš kur kitur, o iš pačios visuomenės. Problemų yra visur, bet ne viskas yra problemos. Šalia šios tiesos šiandien neretai nutylimi moksliniai faktai, įrodantys, kad demokratija gali funkcionuoti tik tada, kai sėkmingai veikia interesų grupės. Vienas iškiliausių politikos mokslų atstovų D. Putnam savo knygoje „Kad demokratija veiktų?“ atskleidė, kad demokratijos veiksnumui bene didžiausią įtaką daro socialinis kapitalas, kurį mes įgauname bendruomeninėje organizuotoje veikloje.

Socialinio kapitalo dėka mes išmokstame ne tik pasitikėti žmonėmis, bet kartu su kitais bendraminčiais imame patys spręsti savo problemas, ir tai veikia nepalyginamai geriau negu aktyvus vyriausybės kišimasis. Žmogus dažnai geriau žino savo problemas už politikus, bet pavienis jis yra nepajėgus jas išspręsti, tad, kaip bebūtų keista, nei socialdemokratija, nei liberalizmas bent pagal savo ideologinę prigimtį nėra pajėgūs taip gerai skatinti demokratijos, kaip tai daro konservatizmas. Tai pastebėjo ir didysis prancūzų mąstytojas Alexis de Tocqueville, savo veikale „Apie demokratiją Amerikoje“ įrodinėjęs, kad JAV visų žmonių politinės teisės tokios lygios, kad savo norus jie gali realizuoti tik vienydamiesi į asociacijas.

Manau, kad tai turėtų atsiminti liberalai, kurie neretai mėgina pasirodyti vos ne vieninteliai demokratijos ir laisvės šaukliai, iškeldami pavienį individą, o ne bendruomenę. Taigi, susibūrę į įvairias bendrijas ir asociacijas piliečiai turi realią galimybę daryti įtaką įstatymų leidybai, bet tam reikia dar vienos jungties - lobistų. Deja, legalių ir teisėtų lobistų Lietuvoje yra labai mažai, o ir esančiuosius didžioji dalis žmonių yra linkę smerkti. Manau, kad tai kyla iš lobisto veiklos nesupratimo ir iš šio žodžio artimumo lietuviškam žodžiui lobti, nors tikroji šio žodžio kilmė yra susijusi su anglišku žodžiu „lobby“, reiškiančiu vestibiulį, kuriame žmonės laukdavo su savo prašymais ir pasiūlymais.

Lobistas yra asmuo, kuris daro spaudimą įvairioms politinėms jėgoms, atstovaudamas tam tikrai interesų grupei, šis spaudimas vyksta griežtai įstatymų numatytose ribose. Tas interesų grupes dažniausiai sudaro įvairios profsąjungos, o ne visokiausi baubai, kaip kartais mes linkstame manyti. Tad kas gi blogo, jeigu žmonės pasitelkia įrankius tam, kad demokratija geriau funkcionuotų?

Manau, pats blogis kyla iš to, jog šį teisėtą kelią mes renkamės itin retai, o šituo tuo tarpu pasinaudoja tarkim Lietuvos Pramoninkų Konfederacija ar kokia kita itin įtakinga asociacija, kuri spėjo geriau prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių. Ar jie elgiasi blogai? Atsakymas - „ne“. Tai mes klystame neišnaudodami visų demokratijos privalumų. Atvirai kalbant, kai skaitau Tocqueville „Apie demokratiją Amerikoje“, regiu, kad Lietuvoje jau įsišaknijo demokratijos ydos, bet privalumų, deja, dar teks palaukti. Kiek ilgai? Priklausys nuo mūsų.

Deja, interesų grupės ne tik vaizduojamos kaip demoniškas blogis, bet kartu populistinės jėgos joms suverčia įvairius politinius procesus ir jų pasekmes. Taip nutiko su Birute Vėsaitė, kuri, manau, buvo nekompetentinga eiti savo pareigų, o sprendimą, kaip ir nurodo mūsų Konstitucija, priėmė Algirdas Butkevičius ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir kaltinkite nekaltinę interesų grupes, pirmąjį sprendimą priėmė net ne prezidentė, o socialdemokratų vadovas - viskas, kaip to reikalauja įstatymas.

Atvirai, tiems, kurie taip myli sąmokslo mitą ir savo gyvenimo skriaudas bando įkūnyti Vėsaitės karjeroje, derėtų susimąstyti, kad pati didžiausia interesų grupė buvo ne kas kitas, o pati socialdemokratų partija (...). Ji sukūrė geras prielaidas opozicijos partijų kritikai, tad nei Liberalų Sąjūdžiui, nei Tėvynės Sąjungai negalime versti šios kaltės, ką dažnai linkstame daryti viešojoje erdvėje. Veikiau šių partijų pastangas aš vertinčiau kaip patriotizmą ir nuoširdų darbą. Manau, kad jeigu šios partijos būtų savanaudės, jos paslapčia palaikytų Vėsaitės buvimą ministrų kabinete tam, kad jų kritika būtų kuo efektyvesnė ir labiau girdima rinkėjui.

Kalbant apie sąmokslo teorijas, negalima nepaminėti ir Rolando Pakso istorijos. Šiandien paksistai vis dar liūdi, kad po Prezidento apkaltos jų lyderis prarado savo šiltą kėdę. Jiems nerūpi nei šiurkščiai sulaužyta priesaika, nei tas milijonas, už kurį Borisovas nusipirko Lietuvos Respublikos pilietybę. Jiems rūpi tik vargšas nuskriaustas žmogus, kuris norėjo pasipriešinti klanui. Jaučiate, kaip iškyla tas pats sąmokslo mito motyvas? Tąkart jis taip pat buvo iškilęs, kaip dabar yra su pedofilų ir teisėjų klanais. Sąmokslo mitas yra įaugęs į mūsų mąstymą taip pat giliai, kaip ir bet kuris kitas iš didžiųjų mitų, tik manau, kad jo įtaka politiniam gyvenimui yra pati didžiausia. O Rolando Pakso atveju jis yra vienas iškiliausių dėl tos priežasties, kad šis partijos vadovas bene geriausiai perpratęs, kaip veikia mūsų pasąmonė.

Už tai verta nulenkti galvą prieš jo rafinuotą cinizmą (...). Šiandien būdami suaugę mes kartais vis dar privengiame nakties ir tamsos, nes ji siejasi su vaikystėje mums per pasakas įdiegtomis mitologijomis. Per pasakas į mūsų sąmonę ateina vienas stereotipinis siužetas. Herojus po nelaimės iškeliauja ieškoti tiesos, pažinti blogį, ten jis įveikia įvairius iššūkius ir po kelionės grįžęs į gimtąjį kraštą įveikia savo priešininkus. Rolando Pakso atveju tai įkūnijo jo garsioji kelionė lėktuvu ir filmas „Lakūnas“. Panašios pavardės ir visas filmo siužetas, manau, yra tobulai sukonstruoti tam, kad priimtume į save visą šią propagandą, o pati geriausia propaganda yra tokia, kurią mes savanoriškai priimame.

Išvados

Ši įžanga į politinių mitų įtaką lietuvių mąstysenai skirta trumpai supažindinti su kita politinio pasaulio puse, kurią dažnai praleidžia politologai ir savo rinkiminėse kompanijose išryškina politikai. Sąmokslas buvo tik pirmasis iš visų mitų, kuriuos aš ketinu išryškinti savo straipsniuose. Apgailestauju, kad galbūt čia neradote to, ko ieškojote.

Jeigu tikėjotės, kad čia pateiksiu daug statistikos ir panašių duomenų, tai suklydote, nes mitas yra emocionalus kūrinys, gyvuojantis mūsų pasąmonėje. Jis nėra matematinė formulė, o kaip vienintelę skaičiais paremtą jo išraišką turime rinkimus, kai populistinės partijos įžengia į parlamentą ir savivaldybes.

Mitas yra įrankis, kurį išnaudoja tokios partijos, kad patektų į valdžią, prižadėdamos saldžiarūgščių pažadų, kurių saldumą mes juntame prieš rinkimus, o po kurio laiko praėjus pusmečiui ar metams imame justi ir rūgščią realybę, bet jau būna per vėlu. Tam, kad kuo mažiau pasiduotume mitui, privalome pristabdyti jo įtaką, nes panaikinti jos neįmanoma. Tad nuoširdžiai viliuosi, kad šis straipsnis buvo bent kiek didesnė paspirtis priešinantis populizmui, kuris vis giliau įsišaknija mūsų politikoje. Atminkite, kad populizmas atveria vartus autoritarizmui, o jeigu tuo netikite, tai pažvelkite į populistines partijas, kurioms aiškiai būdinga vieno lyderio politika. Net ir tada, kai ima ryškėti naujas lyderis, jo iškilimas reiškia tik vado pasikeitimą, bet ne išnykimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? (311)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.