Tad kodėl ne kiekvienas žmogus jam neįprastoje situacijoje, pavyzdžiui, apsuptas nepažįstamų asmenų, negali elgtis laisvai? Arba, kitais žodžiais tariant, kodėl ne kiekvienas žmogus yra asmenybė?
Žiūrėkime į praeitį. Į tai, kas privertė susiformuoti pasąmoningoms mintims, neleidžiančioms elgtis laisvai.
Žmogaus asmenybės formavimuisi didelę įtaką turi akmens amžius. Mat evoliuciškai mūsų smegenys prisitaikiusios taip: jei pasakysi ar padarysi ką nors netinkamo, gentis ištrems tave iš gyvenvietės ir būsi pasmerktas klaidžioti vienas, kas pasibaigs mirtimi. Arba jei sutinki kitą gentį ir pasakysi kažką netinkamo, kokią nors nesąmonę, būsi negyvai uždaužytas kuokomis.
Nors dabar pasielgus kvailai niekas netvos vėzdu per galvą, vis vien bijoma atskleisti save kaip asmenybę nepažįstamų žmonių apsupty.
„Ką pagalvos aplinkiniai, jei pasakysiu tą ir aną? Ar būsiu apipiltas abejingais ir teisiamais žvilgsniais? Geriau pasėdėsiu tyliai, laukdamas, kol į galvą šaus mintis, kuri visus sužavės.“
Nors prieš kelias akimirkas toks žmogus, nebežinantis, ką pasakyti, draugų apsuptyje jautėsi laisvas kaip gėjus homoseksualų parade, atsidūręs už savo komforto zonos tapo nuobodybe.
Asmenybės vystimąsi lemia ne tik istorija. Pagalvokime apie ketverių metų vaiką, kuriam pirmą kartą į rankas buvo įteiktas pieštukas su popieriaus lapu. Jeigu aplinkiniai girs bei aukštins kiekvieną jo nupieštą meno kūrinį kaip ir kitą jo atliekamą veiklą, vaikas nesąmoningai duos sau leidimą elgtis kaip panorėjęs, nes, kad ir ką darys, manys, kad tai teisinga.
Žinoma, bręsdamas vaikas eksperimentuos bei supras, kokios yra visuomenės normos, tačiau pasitikėjimas savimi išliks ir taip pagrindu tvirtam charakteriui gimti. O galbūt gims pasipūtėlis, mokykloje mušantis bendraklasius ir atiminėsiantis saldainius. Bet net ir šis neklaužada prisidės lyg kūjis prie nuskriaustųjų asmenybės formavimosi. Nes nuskriaustieji arba ieškos būdų pasipriešinti, arba leis save trypti. Nors mokytoja ir sakydavo, kad neklaužada atsiims ateity, plaudamas nuskriaustojo kompanijos tualetus, vis tiek ir mušeika, ir verksnys, galbūt, blizgins batus juos samdančiam darbdaviui – tikrai asmenybei, nebijančiai iššūkių.
Nuo pirmykščių žmonių mąstymo iki šiuolaikinės civilizacijos, nuo vaikystės iki senatvės, nuo šeimos iki draugų – viskas formuoja charakterį, tačiau ne viskas leidžia formuotis asmenybei. Tik tu pats gali grūdinti save kaip kalvis ne vieną kartą grūdina metalą, kad šis taptų tvirtas ir nepalaužiamas.
Įvairiausios literatūros skaitymas, konsultacijos su mentoriais ir jų patarimo klausymas, mokymasis iš aplinkos, komforto zonos plėtimas, drąsa būti savimi, kryptingumas ir tikslo siekimas, imantis sunkaus darbo – štai kas skiria drugelį nuo vikšro. Štai kas skiria vidutinybę nuo asmenybės.
Hm? Nesutinki? Tuomet atsakymas į klausimą, tu asmenybė ar vidutinybė, aiškus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!