Prieš 12 metų baigiau mokyklą. Dėl savo beraštystės esu linkęs kaltinti disleksiją (skaitymo ir rašybos sutrikimą). Deja, nors kitose srityse man sekėsi gana gerai (buvo laikas, kai gaudavau tik 9 ir 10), bet visada reikėdavo jaudintis, ar iš lietuvių kalbos bus teigiamas pažymys.
Žinojau, kad rašant rašinį, nepriklausomai nuo turinio, dėl klaidų gausiu dvejetą. Taigi tokie „anti-gabumai“ pastūmėjo link menų. Manau, mokytojai turėjo akis užmerkti į mano klaidas, kad tik išlaikyčiau baigiamąjį mokyklinį lietuvių kalbos egzaminą (esu dėkingas jiems).
Su ketvertu iš lietuvių kalbos (tais laikais tai buvo teigiamas pažymys) įstojau į Dailės akademiją. Turiu magistrą ir esu savo srities specialistas, net galėčiau sakyti, kad visai neblogas. Likimo ironija, bet dauguma mano kūrinių skirti edukacijai.
Gyvenime tekstų man nereikia rašyti, gal tik savo kūrinių pavadinimus. Mačiau pirmūnų, kurie dirba prekybos centruose, ir dvejetukininkų, kurie įkuria sėkmingas įmones. Mokymo sistema ne visada teisinga ar sugebanti suprasti visų poreikius. Darbdaviams retai įdomu, ar turi diplomą, jei turi pakankamai kompetencijos savo darbui atlikti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!