Nuo pažinties internete prasidėję santykiai virto tikra kankyne

 (48)
Kai pirmą kartą ėjau susitikti su juo, maniau, kad tai bus eilinis pasimatymas, nevertas ypatingo dėmesio. Buvo praėjusi savaitė po vienų skyrybų, nors draugystė truko neilgai (9 mėn.), buvo sunku suvokti, kodėl žmogus pašalino mane iš savo gyvenimo. Buvau rūpestinga, visuomet stengdavausi suprasti artimą žmogų ir padėti visada, kai mačiau, kad pagalbos reikia.
© Shutterstock nuotr.

Tikriausiai šios savybės Mariui buvo nereikalingos ir nesuprantamos. Kai ėjau susitikti su vaikinu, kurio nuotrauką pirma kartą pamačiau internete, buvo spalio vidurys, po išsiskyrimo buvo praėjusios dvi savaitės. Įdomu ir netikėta tai, kad jis gyveno netoli mano namų.

Susitarėme, kad atvažiuosiu iki jo namo ir riedėsim gerti kavos. Taip ir nutiko. Nuvažiavau, pasakiusi kokia automobilio markė ir spalva, palaukiau, kol jis ateis. Keista, bet pirmą žodį, kuris dažnai būna „Labas“, pakeitė „Ooo, seniai matytas!“. Nežinau, kas tuomet nutiko jį pamačius, bet faktas tas, kad ir žodį „Labas“ pamiršau.

Jaučiau, kaip kaista kūnas, kaip rausta žandai, nes jis realybėje atrodė daug patrauklesnis ir simpatiškesnis nei nuotraukose. Įsėdusi į automobilį, luktelėjau, kol ir jis nedrąsiai įlips. Nuvažiavome iki artimiausios kavinės, išgėrėme žadėtąją kavą, pasišnekučiavome daugiausiai apie žemės ūkį, darbus, kas ką veikia ir ko trokšta iš gyvenimo. Po pasisėdėjimo parvežiau jį iki savo aikštelės, kurioje laikiau automobilį, kartu palaukėme, kol jo bendradarbis atvyks jo pasiimti. Taip ir išsiskirstėme. Vakarop jis parašė žinutę, pasiteiravo, ar buvo malonu susitikti. Atrašiau, kad be abejo, ir žinoma, pasakiau, kad jo nuotraukos apgaulingos.

„Realybėje tu tiesiog spindi“ – parašiau, ir susigėdau, kad pirmoji parodžiau jam, kad jis man patiko. O jei aš jam nepatikau? Ech būtų apmaudu sulaukti žinutės, kurioje parašyta – „Apgailestauju, bet tu mano akies nepatraukei...“ Bet taip nenutiko. Tą vakarą daug bendravome telefonu, susitarėme kitą dieną vėl susitikti. Patiko jis man tuo, kad buvo visiška priešingybė Mariui.

Liudas (taip, toks jo vardas, to, kurį pamačiusi pamiršau, ką reiškia kalbėti) buvo atviras, tiesmukas, stipraus kūno sudėjimo, turintis savo nuomonę ir visuomet mėgstantis viską daryti pagal save. Na, man šios savybės patiko, nes prieš tai draugavau su žmogumi, kuris nei vienos iš šių savybių neturėjo... Susitikimas po susitikimo, pokalbiai, bendravimas, apkabinimai, pirmasis bučinys pro atvirą automobilio langą, kai aš bandžiau užkurti variklį, bet man nepavyko... Liudas pagelbėjo, ir automobilis buvo paruošta kelionei namo.

Po beveik mėnesio bendravimo ir buvimo diena iš dienos kartu, jis pasiūlė man draugauti, kaip tik kalėdinės Kauno miesto eglutės įžiebimo metu. Tą jis padarė, prisiminęs mano žodžius, kad noriu turėti galvoje datą, kada švęsime metines. Tai buvo lapkričio 28-oji. Dar po mėnesio apsigyvenau jo namuose, kartu su Liudo broliu. Buvo Kalėdų atostogos, todėl visas jas praleidau su juo. Taip ir nutiko, kad mano daiktai kraute krovėsi jo namuose. Po visų švenčių – komandiruotės, darbai, todėl Liudą namuose mačiau retai, tik savaitgaliais, o kartais ir jie nedovanodavo tokios galimybės jį apkabinti.

Komandiruotės trukdavo vis ilgiau, ir vis dažniau. Bet juk meilei atstumas nesvarbus, taip? Laukiau, su nekantrumu laukiau, kada jis grįš, norėjau padaryti jo laisvadienius įspūdingus, raminančius ir atpalaiduojančius. Vakarienės, filmų rinkimas, masažas, tvarkos namuose palaikymas, kad būtų smagu sugrįžti. Bet... Bet viskas nejučia vyko visai kitaip. Sulaukdavau jo grįžtant su visais galvoje išdėliotais planais, vakarienėmis ir panašiai, bet viskas dingdavo, kai jis grįžęs pradėdavo man sakyti savo planus, ką jam žūtbūt reikia atlikti grįžus Lietuvon. Garažas, susitikimas su draugais, vakarėliai, noras išgerti, svarbu, kad nereiktų būti namuose, kurie buvo mano rankomis puoselėjami. Kaskart jam grįžus, maisto jis nenorėdavo, nes būdavo arba išgėręs, arba jau pavalgęs degalinėje. Nuolatinis jo vežiojimas iš vieno taško į kitą (dėl jo reikalų), mane vargindavo. O jei prasidėdavo išgertuvės su draugais, tekdavo visus vežioti. Nenoriu nei prisiminti. Kentėjau, dažnai verkdavau.

Mano gimtadienis buvo tapusi pačia niekingiausia diena metuose, kai išaušus vidurnakčiui sėdėjau automobilyje šalia jo, gerokai išgėrusio ir aiškinančio man, kaip aš galiu verkti, kai man nuolat nieks netinka, kaip jis dėl manęs stengiasi, o aš to nevertinu, kai jis viską bando daryti teisingai, o aš kritikuoju ir man nuolat niekas nepatinka. Kad aš niekur nesiūlau jam važiuoti kartu, kad bendrauju su žmonėmis, kurie neva bando atitolinti mane nuo jo...

Tą gimtadienio naktį norėjau tiesiog prasmegti velniop. Išlipau, trenkiau durimis, paėjau toliau nuo automobilio, kurioje sėdėjo jis, priklaupiau ir ėmiau verkti iš širdies. O jis, susirinkęs daiktus iš automobilio, pasakė, kad eitume namo, „gana žliumbt“. Pasakiau, kad neisiu, ir važiuosiu pas tėvus. Jis atsakė – „Gerai“, piktais mostais padavė rankinę, raktus nuo automobilio ir su skardine alaus nužingsniavo namo. Bet tą kartą grįžau pas jį, ne pas tėvus. Taip ir gyvenome likusius porą mėnesių. Išgertuvės, vežiojimas, komandiruotės, jo nebuvimas namuose, mano ašaros, bet tuo pačiu – ir tikėjimas meile, kad viskas pasikeis ir tai tik laikina.

Galiausiai mano gyvenime įvyko stebuklas, kai mokslų bendražygė paprašė, kad nuvežčiau ją susitikti su draugu, kurio ji dar nematė ir susipažino internete prieš geras tris savaites. Tai buvo kovo pabaiga, kai pirmą kartą pamačiau Jį, nuostabaus vardo savininką, tikslų gyvenime siekiantį, kas akimirką gyvenime judantį į priekį romantiką. „Ugnius, malonu susipažinti. Hmm.. Vykau susitikti su viena, o gavosi kad su dviem iš karto. Nesitikėjau“, – ramiu ir svaiginančiu balsu tarė jis, kai su drauge išlipome iš automobilio.

Tą kartą visą valandą kalbėjau beveik tik aš, pasakodama anekdotus iš savo gyvenimo. Buvo malonu būti jo kompanijoje. Nors mano kalboje buvo daug žodžių apie Liudą, jo nesmerkiau, o kalbėjau tik tai, ką juokingo teko patirti. Bekalbant nepajutome, kaip praėjo laikas, ir Ugnius tarė, kad turi važiuoti savais reikalais ir savais keliais. Sunkiai, nenorėdama, kad jis išvyktų, palydėjau jį akimis. Jis išvažiavo. Pradėjau draugei kalbėti, kad ji turi Jo nepaleisti. Mano akimis, jis atrodė toks vaikinas, kokių šioj žemėj reta. Bet ji suprato, kad jis man tiesiog krito į akį, bandė kalbėti, kad jis ne jos skonio, nors aš nesuvokiau, kas gali būti toje tobulybėje blogai.

Kitą rytą po susitikimo pirma jį susiradau socialiniame tinkle „Facebook“. Vėliau, kai pamačiau, kad jis teigiamai atsakė į kvietimą prisijungti prie draugų rato, parašiau, kad maži, dviduriai BMW hečbekai vadinami sportbačiais. Na, nuo to ir prasidėjo mūsų nesustabdomas bendravimas telefonu. Tikėjau, kad tai gali būti geras mano draugas, pašnekovas, bet kad jis taps mano gyvenimo palydovu, galėjau tik svajoti... Juk gyvenau su vaikinu, kurį, atrodė, mylėjau, stengiausi dėl jo, tikėjau, kad jis pasikeis ir labiau gerbs moteris. Bet po atvirų ir širdį glostančių Ugniaus žodžių, kai pasakodavau savo nuoskaudas, patirtas dėl Liudo, suvokiau, kad turiu kažką daryti.

Praradau nemokamą studijų vietą, nepadėjau tėvams sodyboje, buvau tiesiog atsiskyrusi. Sėdėjau tarp keturių sienų ir laukiau išganymo. „Man gaila, kad tokiai merginai kaip tu, nuoširdžiai, atvirai, be galo linksmai, tenka patirti tokius dalykus pačioje jaunystėje, kai turi džiaugtis ir nuoširdžiai mylėti bei būti mylima. Na, bent jau aš pasistengsiu pabūti tavo saulės spindulėliu, kuris apšvies ir pradžiugins tave, šiam tamsiam gyvenimo kely...“, – rašė jis.

Po šių ir daugelio žodžių bei jaučiamo atvirumo bendraujant su žmogumi, pasiryžau užkariauti jo širdį. Išsiskyriau su Liudu. Nors praėjo jau daugiau nei pora mėnesių po skyrybų, jis vis dar bando mane susigrąžinti. Teigia, kad tai, koks buvo laimingas su manimi, suvokė tik tada, kai mane prarado, savo gyvenimo šviesą. Ta šviesa, deja, buvo užgesinta. Ją įžiebė tik Ugnius, padėjęs man suvokti meilės prasmę. Suteikęs man motyvacijos stengtis ir pasitaisyti visur, kur tik galiu (moksluose, santykiuose su tėvais, pačios norų pildyme), jis verčia mane ne egzistuoti, o gyventi. Mėgautis kiekviena akimirka. Žinoti ir suprasti, kas yra juoda ir balta. Jis atvėrė savo širdį man, o aš – jam. Tikiu, kad tai yra paskutinis (ir pirmasis žmogus, nes tik su juo supratau, kas yra meilė) mano palydovas, kuris nuolat bus šalia. Aš noriu dėl jo stengtis. Noriu daryti jį laimingu. Noriu parodyti pasauliui, kad meilė nėra tiesiog susižavėjimas, norų tenkinimas ar bandymas pasprukti nuo didesnių problemų. Meilė – kai dvi sveikos sielos papildo viena kitą. Kai du laimingi žmonės, žiūri vienas kitam į akis, lingiuoja pavėjui, nors fone neskamba muzika, ir jaučia tvyrančią meilę mintyse bei širdyje.

Rašinys dalyvauja konkurse „Verčiau būsiu vienišas: santykių istorija, apvertusi gyvenimą aukštyn kojom“, kurio laimėtojui atiteks planšetinis kompiuteris!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?

Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (243)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (88)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (89)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.