Man asmeniškai atrodo, kad pirmasis ir pagrindinis visų karų ir kažkieno pergalių rezultatas – kalnai žuvusiųjų. Ir ne tik garbingai savo pareigą įvykdžiusių karių, bet ir daugybės į antrąjį planą nustumiamų civilių gyventojų. Jie nekvietė karo, nešaukė kovingų propagandinių šūkių, tačiau, likimui lėmus, tyliai užgeso namų rūsiuose, apsikabinę savo artimuosius. Vardan to, kad dabartiniai „pergalės perėmėjai“ galėtų puikuotis savimi ant karo aukų kapų?
Ar ne šventvagiška skalambyti apie iki panagių „teisius“ nugalėtojus, po kurių gestapininkus ir mirties koncentracijos stovyklas pakeitė enkavedistai ir lageriai? Aš negaliu suprasti, kaip į gegužės 9-osios minėjimus drįsta eiti asmenys, kuriems medaliai užkabinti jau po karo. Ne už Berlyno paėmimą, o už įvairius darbelius represinėse struktūrose. Tokiems asmenims, atrodo, neužteko karo aukų, jie tęsė savo antigyvenimišką darbą.
Nesvarbu, ką minėsime – ar gegužės 8-ąją, ar gegužės 9-ąją, ar liepos 13-ąją, ar bet kurią kitą šeimos ar Lietuvos miesto tragiškos atomazgos sukaktį. Svarbu, kad suvoktume, kad minime žmonių netektis, o ne švenčiame kažkieno pranašumą. Kas po karo jaučiasi dideliu laimėtoju, tas šį jausmą nori patirti dar ir dar.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!