Nebegali tylėti: palygino Lietuvos ir Anglijos medikus

 (347)
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse nuolat pasirodo straipsnių apie Lietuvos medikų nekompetenciją. Be jokios abejonės, protingi žmonės supranta, kad tai pavieniai atvejai, kurie niekaip neatspindi visos šalies situacijos, tačiau nuolat viešinami pavieniai atvejai formuoja nuomonę apie visų gydytojų darbą. Deja, žinių apie sėkmingą darbą pasirodo retai ir tik apie išskirtinius, unikalius įvykius (širdies persodinimas ir pan.), kurie skaitytojui mažai siejasi su jo paties gyvenimu.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Šių eilučių autoriui likimas lėmė retą ligą, kuri vadinasi „ūmus skrandžio išsiplėtimas“. Tai toks atvejis, kai skrandis staiga padidėja kelis kartus ir visas jo turinys lieka viduje nuolat papildomas skrandžio rūgščių. Patikėkite – pilvą labai skauda. Tai labai rimta liga ir aš gydytojams esu dėkingas už išsaugotą gyvybę. Šis straipsnelis, tai mažiausia ką aš, kaip rašytojas, galiu padaryti.

Pirmą kartą ši liga pasireiškė ankstyvoje jaunystėje, maždaug prieš 18 metų. Tuo metu gyvenau Vilniuje ir greitoji pagalba skubai nuvežė mane į Antakalnio ligoninę. Papuoliau į profesionalų rankas. Gydytojų komanda, vadovaujama Gintauto Oleko, suteikė pirmąją pagalbą – man teko praryti guminės žarnelės galą, o per kitą jos galą medikai ištraukė visą skrandžio turinį. Iki šiol atsimenu tą palengvėjimo jausmą! O tada prasidėjo dvi savaites trukęs gydymas. Savaime suprantama, kad nuolat buvau prijungtas prie lašelinės (skrandis juk nedirbo), per dieną suleisdavo septynis švirkštus skirtingų vaistų, kas antrą dieną siųsdavo atlikti tyrimų specialiu aparatu. Reikėdavo išgerti stiklinę kreidos, o paskui per monitorių stebėdavo, ar ji prateka pro skrandį, ar ne. Tik ši, kaip užsispyrusi, netekėdavo. Po keleto tokių patikrinimų gydytojai nusprendė mane operuoti, o kreida, kaip tyčia, pratekėjo. Trumpiau tariant, operacijos išvengiau, bet iš ligoninės išėjau sveikas.

Svarbiausi buvo du dalykai: aš visą laiką jaučiau, kad manimi rūpinasi ir gydo, ir antra – aš žinojau, kaip reikia mane gydyti.

Po kelių metų bandžiau laimę rasti lietuvių pamėgtame Londone, bet atsitiko taip, kad vėl susirgau ta pačia liga. Tai buvo puiki galimybė palyginti medikų darbą. Aš skirtingose šalyse susirgau ta pačia liga, norint stebėti gydytojų darbą tai pats tinkamiausias atvejis, tik tuo metu man labiau rūpėjo vėl jaučiami pilvo skausmai.

Atvyko greitoji, paėmė mane ir paprašė draudimo. Čia norėčiau pastebėti dar vieną aplinkybę, kuri gali būti svarbi. Mano draudimo galiojimas jau buvo pasibaigęs, tiesa, tik prieš vieną ar dvi dienas, bet pasibaigęs. Kaip aš suprantu, tai pirmoji pagalba pacientui turi būti suteikta bet kokiu atveju, tik klausimas, kas už tai mokės: aš ar draudimas? Ko gero, medikai galvojo tą patį, nes nuvežė mane į ligoninės priimamąjį.

Dabar noriu užduoti jums klausimą: kiek laiko pacientas galėtų praleisti Lietuvos ligoninės priimamajame iki tol, kol jį apžiūrės daktarai? Rimtai, pabandykite įsivaizduoti, kiek...?

Taigi, jūsų žiniai, Londono ligoninės priimamajame aš praleidau 9 valandas, kol į mane atkreipė dėmesį. Ir aš ne šiaip tyliai kamputyje buvau, o daužiau kumščiais sienas, nes skausmas buvo begalinis. Ai, tiesa, per tas devynias valandas prie manęs buvo priėjęs gydytojas ir paprašė nusišlapinti į indelį. Žinote, ką atsakydavo ligoninės personalas, kai aš paprašydavau man suteikti pagalbą? Jie sakė: „Nėra laisvų lovų“. Aš jiems sakiau (angliškai kalbu neblogai), kad man nereikia lovos, kad aš žinau, kaip man suteikti pagalbą (atsimenate apie prarytą žarnelę? Ją galima praryti bet kur), bet lovų argumentas buvo stipresnis.

Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad per 9 valandas žmogus ir numirti gali. Įsivaizduokite, kaip koks nors gydytojas aiškinasi BBC žurnalistui, kad ligoniai priimamajame miršta dėl to, kad trūksta lovų.

Tačiau aš jau nukrypau į šalį. Pažiūrėkime, kaip tą patį ligonį gydo skirtingų šalių gydytojai.

Lietuvoje man pastatė lašinę, Anglijoje taip pat.

Lietuvoje man darė tyrimus spec. technika kas antrą dieną, Anglijoje... nė vieno karto.

Lietuvoje man leisdavo 7 švirkštus vaistų, Anglijoje... nulį.

Tiesa, Anglijoje leisdavo migdomųjų. Kai skausmas tapdavo nebepakeliamas, suleisdavo dozę ir ligonis ramiai miegodavo.

Aš – žmogus, kuris mėgsta dėmesį, todėl man labai patiko gydytojų vizitacijos Londono ligoninėje. Kaip ir Lietuvoje, jos vykdavo ryte ir atrodydavo taip: du gydytojai apeidavo visus palatos ligonius, bet mane praleisdavo. Po 20-30 minučių ateidavo trys daktarai ir dar penkiolika studentų vien pas mane. Apstodavo visi ratu ir kalbėdavosi. Vienas iš tų studentų net mokslinį darbą rašė apie mane! (gal ir ligą mano vardu pavadino, taip ir nesužinojau). Šiuo aspektu pliusą dedu Anglijos medikams. Jeigu jau pasitaikė retas atvejis, apie tai turi sužinoti kuo daugiau studentų. Beje, kalbant apie raštus buvo dar vienas momentas – ant mano ligos kortelės be vardo, pavardės ir miesto buvo parašyta „Lithuania, USSR“. Iš pradžių norėjau reikšti pretenzijas, bet paskui persigalvojau. Jei siųs sąskaitą, tegul siunčia į neegzistuojančių valstybę. Patys kentės dėl savo nemokšiškumo.

Baigdamas šį palyginimą noriu pastebėti dar vieną detalę. Londono ligoninėje praleidau tris savaites ir jas visas buvau su kateteriu rankoje, juk reikėjo prijungti lašelinę. Kai atėjo laikas išleisti mane iš ligoninės kateteris niekam nerūpėjo. Slaugytojas tik davė kažką pasirašyti ir pasakė, kad galiu eiti, ir daugiau nepasirodė. Žinoma, man kaip lietuviui, tokia situacija nebaisi – išsitraukiau pats tą kateterį, tiesiog šis faktas nuomonę apie Anglijos medikus tik sustiprino.

Noriu tikėti, kad dabar ten situacija geresnė. Tiesiog manau, kad ten galėjo įsidarbinti medikų iš Lietuvos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Galbūt norite papasakoti savo ligos istoriją? Pasidalyti mintimis apie medikus? Laukiame jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Po keturgubos žmogžudystės nustebino reakcija į apsaugos darbuotojo profesiją (36)

Neseniai Lietuvą sukrėtė kraupus nusikaltimas – nušudyta beveik visa šeima, 4 žmonės. Aišku, nusikaltimas žiaurus ir siaubingas, protu nesuvokiamas. Tai jau savaime yra akivaizdu, todėl apie tai neverta plėstis. Savo straipsnyje norėčiau pakalbėti apie kai ką kita.Iš tikrųjų tai šios žudynės ir po jų sekusi žmonių reakcija žiniasklaidos portaluose bei socialiniuose tinkluose atskleidė visai ką kitą – didelę, baisią visuomenės problemą. Ta problema – tai žmonių rūšiavimas, skirstymas pagal visokius susigalvotus „statusus“, „prestižus“, „lygius – ne lygius“ ir kitas nesąmones (na, bent jau aš tikrai galvoju, kad tai yra nesąmonės).

Dešimtokas: atsiprašau, kad per mane norima ilginti mokslo metus (77)

Esu paprastas dešimtokas-gimnazistas. Iš 30 mokinių klasėje mano visų dalykų bendras vidurkis mane pastato į 21 vietą, ir aš šiais mokslo metais esu praleidęs daugiau nei 150 pamokų. Po švietimo ir mokslo ministrės pasisakymų, kodėl esą norima ilginti mokslo metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai – dėl tokių kaip aš. Dėl to apgailestauju.

Ieškau darbo – darbdavių elgesys parodė, kad jiems esu nereikalinga (161)

Labai sugraudino publikuota Žanetos istorija – net norėjau paprašyti jos kontaktų ir kažkaip pagelbėti. Šiuo metu esu bedarbė (turiu kuo užsiimti – yra marios knygų, kurių anksčiau negalėjau perskaityti, tai laiko neužtekdavo,tai buitiniai darbai), remontuoju viską pati, nes tik dabar man pradėjo mokėti bedarbio pašalpą, reikia kaip Žanetai taupyti kiekvieną eurą.

Gyvenu Vilniuje ir uždirbu tiek, kad kiti gali pavydėti: štai jums planas, kaip to pasiekti (227)

DELFI publikuotos 25-erių metų jaunuolio mintys apie jo uždirbamą atlyginimą paskatino pasidalinti savo patirtimi DELFI diskusijų skiltyje ir kitus panašaus amžiaus skaitytojus. Skelbiame vieno iš jų nuomonę, kuri galėtų suteikti paskatos dabartiniams moksleiviams, kaip siekti gerai apmokamo ir patinkančio darbo. Išsakytos mintys susilaukė didelio kitų skaitytojų palaikymo.

Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos (193)

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.