Mums nebereikia važiuot traukiniu, kad pamatytume giminaičius, pirkti laikraščio, kad sužinotume, kas darosi miesto gatvėse, važiuoti į biurą, kad dirbtume, ar slankioti parduotuvėse, ieškant batų.
Dabar visi šaiposi vieni iš kitų, „sulindusių“ į kompiuterius, kad per mažai bendraujame, kad susitikę vien „maigome“ savo išmanųjį telefoną užuot kalbėję. Per pietus, vakarienę, vakarėlyje susitikus su draugais, savaitgalį ilsintis su šeima. Mes kantriai panarinę galvas sekame naujienas: kas vyksta Ukrainoje, puls Lietuvą ar nepuls, naujienos apie M.Šalčiūtę – pasirodo, ji nežino, kuo skiriasi pajamos nuo pelno (o gal daug kas nežino?), A. Zuoko žmona ne vietoje ir ne laiku išsižiojo apie „maišytus vaikus“ ir dar kažkiek prisidėjo prie vyro rinkimų fiasko, Sel‘ą sustabdė policija ir jis vėl rėkavo, o tuo tarpu pasirodo naujiena, kad Šiaurės Korėjoje išbadėję žmonės valgo vaikus.
Be informacijos ir „online bendravimo“ jau neįsivaizduojame savo laisvalaikio. Visa diena pilna naršymo, žinučių siuntimo, nuotraukų viešinimo – kur esu, ką darau, ką planuoju vakarui ar šeštadieniui. Mes tokie užimti! Yra minutė tualete – skaitai DELFI, geri kavą – rašai žinutę draugui, stovi kamštyje – „googlini“, kas galėjo nutikti, kepi vištą – ieškai naujo recepto.
Mūsų galvos nuolat dirba. Kažkur skaičiau, kad ankščiau žmonės per gyvenimą sužinodavo tiek, kiek dabar sužinome per mėnesį. Informacija, informacija, informacija – mūsų smegenys veikia nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Mes įsisaviname vis daugiau naujų programų, daug skaitome, rašome, fotografuojame.
Ar mes tikrai mažiau bendraujame? Aš per dieną pasišneku ir su buvusiais klasiokais, ir su gyvenamo rajono bendruomene, ir su drauge Italijoje, ir Norvegijoje, ir su savo vyru dėl iškilusių problemų susirašau el. paštu, nes vakare dėl ginčo susipyktume. Na ir kas, kad sėdime šalia vakare kiekvienas su savo „išmaniuoju“, bet mes viską žinom apie visus, apie viską.
Ar galima sakyti, kad ankščiau žmonės bendravo daugiau? Tada, kai reikėdavo skambinti operatorei ir prašyti, kad sujungtu su Šiauliais? Kai pas draugus Antakalnyje iš Lazdynų su troleibusu nuvažiuodavom kartą per pusmetį? Kai išvykus į užsienį apie žmogų sužinodavai tik miglotus gandus? Ar tada žinojo kas nors, kas yra Kim Jong Ilas?
Man atrodo, neįvertiname mums duoto laikmečio. Tų galimybių, kurias semiame rieškutėmis, bet su pašaipa, nes taip ankščiau nebūdavo . Nevertiname tų žinių, tų vis naujų pažinčių, nenutrūkusių ryšių, įdomaus laiko, galimybės dirbt bet kuriam pasaulio kampelyje, jei tik turi kompiuterį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!