Laimingas tada, kada pasineriu į sapnų pasaulį. Ir tad grįžtu į dieną, kada pasaulis man nusidažė visomis spalvomis. Tai buvo maždaug prieš keturis metus. Netikėtai internete susipažinau su mergina. Simpatiška, gražių plaukų, dieviškos šypsenos. Ir putlute. Tai mane varė iš proto. Už mane jaunesnė, bet tai nebuvo svarbu. Tarsi naujametinis stebuklas, nes gimtadienis - gruodžio 31. Viskas rutuliojosi, kaip gražiam romantiniam filme. Beprotiška meilė, aistringumas, švelnumas. Viskas, kaip didžiausiam sapne.
Kasdien gražūs žodžiai, ilgi pokalbiai, nuostabios akimirkos ir fantastiškos šypsenos. Galbūt per daug saldu, bet viskas taip būna. Ir nežinau, kas suveikė mano viduje, bet po mėnesio mes tapome pora. Aš iš pajūrio, todėl jos vardas mane sužavėjo. Gintarė - dieviškas vardas. Ir tai vieną, jau gana vėsoką, lietingą dieną aš sėdėjau stotyje laukdamas autobuso į Šiaulius. Parašiau jai laiškelį tarsi prisiminimą. Nuoširdžiai pasakius, truputį bijojau, nes dar niekada neteko važiuoti pas merginą į kitą miestą per naktį. Nusipirkau laikraštį, keletą kryžiažodžių žurnalų ir laukiau.
Kadangi aš dar nebuvęs Šiauliuose, man padėjo pusseserės vyras. Jis iki vedybų gyveno Šiauliuose ir su dukra važiavo aplankyti mamos. Ir tai atvažiavo autobusas. Įsėdęs susiradau malonesnę vietą ir pradėjau džiaugtis, kad po maždaug 3 valandų būsiu ten, kur svajojau atsidurti nuo pirmos pažinties minutės. Bet kuo toliau, tuo labiau darėsi sunku, nes galvoje sukosi įvairios mintys. Ir jos buvo tiek malonios, tiek ne.
Kartais parašydavau jai, norėdamas paklausti, ką ji veikia ir panašiai. Laikas slinko lėtai ir tai kuo toliau, tuo labiau mane veikė. Nepadėjo nei laikraštis, nei kryžiažodžiai. Bet viskas gyvenime turi pabaigą. Taip buvo ir su kelione. Atvažiavęs autobusas užsuko į degalinę. Nors ir galėjom išlipt ir nueiti į stotį. Bet palaukę nuvažiavom. Atvažiavęs išlipau ir supratau, kad dabar bus pati gražiausia diena gyvenime.
Paskambinau ir pasakiau, kad jau atvažiavau. Po keletos akimirkų pamačiau ją. Priėjau ir pasisveikinau. Ji atsistojo ir pažiūrėjo į mane. Tas žvilgsnis buvo keistas. Kodėl, supratau tik vėliau. Apkabino mane ir pabučiavo. Jaučiausi labai laimingas, nes tai buvo mano svajonė. Išėjus iš stoties ji man padovanojo savo tris nuotraukas. Jos ir dabar dar yra mano stalčiuje. Pokalbis ėjosi neblogai, o ir susikaustymo nesijautė. Nuėjome į kažkokią tai aikštę ir norėjome nusifotografuoti, bet, deja, fotoaparatas buvo išsikrovęs. Žinoma, mes dėl to nenuliūdome ir nusprendėme kažkur tai nueiti.
Ir tada akyse pasipainiojo dviračių muziejus. Neteko tokioj vietoj lankytis, tad užaėjome. Tikrai įdomi vieta ir man asmeniškai labai patiko. Nusipirkom bilietus ir pradėjom vaikštinėti po jį. Daug tikrai įdomių ir niekada nematytų dalykų. Juokavome, stengemės pamatyti daug ką. Žinoma, gerą nuotaiką kėlė ir darbuotojos. Tu papasakojai, kad mes pora ir tai mūsų pirmasis pasimatymas. Jos pasakė, kad mes graži pora ir palinkėjo sėkmės mums. Tai, žinoma, mums paglostė širdį.
Išėję iš jo mes patraukėme į miestą ir užsukome į kvepalų parduotuvę. Tai jau buvo tavo erdvė ir tu ten jauteisi kaip žuvis vandenyje. Ir tai buvo labai gerai matyti. Tu žvalgeisi ir pamatei vienus kvepalus, kurie tau patiko. Ir po kurio laiko tu juos gavai. Ir tai jau buvo priešpaskutinė vieta mieste, kur mums teko apsilankyti. Visą tą laiką mus lydėjo gera nuotaika ir abipusis švelnumas. Meilė liejosi per kraštus.
Ir tada mes nuėjome į parką. Čia aš tau pateikiau dar vieną staigmeną - laišką. Tu, žinoma, jį perskaitei ir mane pabučiavus pasakei, kad tau labai patiko. Kur jis dabar, nežinau, galbūt jo išvis nebėra. Sėdėjom ant suolelio ir džiaugėmės tomis akimirkomis, kai esame vienas kito glėbyje. Pasakiškos akimirkos nuostabaus grožio parke. Tiesiog sėdėjom ir tylėjom. Tam, kas mus tą akimirką siejo, nereikėjo jokių žodžių.
Kaip bebūtų gaila, vėlesniuose mūsų santykiuose tų žodžių buvo daug ir kartais nemalonių. Bet amžinai mes ten negalėjome sėdėti. Po truputį gamtą užvaldė tamsa ir mes išėjome į stotelę, kad galėtume nuvažiuoti pas tavo močiutę. Tai buvo konspirancinis planas. Bet prie tai užsukome į parduotuvę ir apsipirkome, atmintyje išliko tik šokoladas. O po to kelionė. Keistokas jausmas, bet su mylimu žmogumi gali nuvykti bet kur. Ir mes nuvažiavome.
Išlipę po truputį nuėjome iki tavo močiutės namų. Aplinka nelabai jauki, bet tada tai tikrai nerūpėjo. Viskas buvo lyg sapne. Įėjome į vidų, pasidėjome visus daiktus ir užsimanėm valgyti. Na, tai nebuvo stebuklingas maistas, bet sriuba irgi neblogas maistas. Svarbiausia, kad buvome kartu. Branginau kiekvieną kartu praleistą akimirką ir vis tave stebėjau. Tu buvai mano gražiausias gyvenimo žmogus.
Užlipome kartu į antrą aukštą ir likome tik dviese. Vienu momentu parėjo močiutė ir sukėlė kai kuriais savo veiksmais juoką ir pamoralizavo, kad neprisidarytume vaikų. Žinoma, tu mane apgynei. Norėjai, kad kitų akyse aš būčiau pats geriausias, švelniausias, nuoširdžiausias ir dar daug gerų savybių turintis vaikinas. Bet pagaliau atėjo momentas, kada mes likom tik dviese. Buvo daug įvairių juokingų dalykų ir veiksmų, bet tai liks už kadro, nes asmeniniai dalykai tikrai nepapuoš šio darbo. Tu atsiremei į mane ir mes kalbėjomės apie mūsų ateitį. Turėjusią būt gražią ateitį.
Dabar tu ją kuri su kitu žmogumi ir linkiu tau beprotikai didelės laimės. Pasakėm vienas kitam daugelį gražių, šiltų meilės kupinų žodžių. Tavo skruostu nubėgo ašaros. Paskambinom mano mamai, tu papasakojai, kaip mane myli, kaip mes gražiai leidžiam laiką. Bet viskas gyvenime turi pertrauką, taip ir mus išskyrė naktis. Miegojau labai gerai ir kietai.
Aišku, prieš miegą mes pabuvome vienas kito glėbyje ir šildėme savo meilės šiluma.
Rytas išaušo gražus. Tu supykai, kad aš tavęs nepabučiavau iš ryto, bet man visa tai buvo nauja. Labai nauja. Tu atėjai pas mane į lovą ir aš tave šildžiau ir leidau pasidžiaugti paskutinėmis akimirkomis kartu. Juk po keletos valandų man teks išvažiuoti namo ir lauks ilgas laikas, kai nebebusime kartu. Tiesiog tylėjome ir branginome laiką, kuris mums liko. Bet minutės ištiksėjo ir apsirengę išėjome.
Einant tu sutikai mokytoją ir jai mane pristatei, buvai labai laiminga. Nuėjome į stotelę ir išvažiavome į stotį. Autobuse dar pasibučiavome. Ir taip privažiavome stotį. Tu mane palydėjai, pabučiavai ir išėjai.
Didžiulis skausmas apėmė širdį, kad reikia išsiskirti, ašaros bėgo skruostu. Taip baigėsi pirmas mūsų pasimatymas. Pasimatymas, kokio daugiau jau nebebus. Kad ir kaip gaila būtų, toliau viskas buvo vis šalčiau ir skaudžiau.