Bažnyčioje - irgi moterys sudaro daugumą. Stebint rytinį eismą miesto gatvėse - irgi jos. Galvoju - tai kurgi tie vyrai. Pasirodo gatvėse kiek po dešimtos. Truputį patinę, susiglamžę dažniausiai, vairuoti dar negali - pripūs. Žvalesnis tik vienas kitas.
Va, alubariuose jų dauguma. Čia mes pirmaujam. Čia mūsų jėga. Va, čia tai sukursim klestinčią valstybę. Ir klausimus čia sprendžiam rimtus, ne bobiškus - karas Irake, pasaulinės naftos kainos, Rusijos dujų tiekimo per Ukrainą klausimai. Va čia tai rimta. Čia tau ne prie puodų sukinėtis. Tiesa - tavo gyvenime nuo to niekas nesikeičia, kaip buvai mulkis taip ir liksi. Bet mums tai nė motais.
Suprantu, kad užsitrauksiu visos vyriškos giminės nemalonę, bet kaip sakė vienas mano pažįstamas - pranašas niekada negerbiamas tarp savųjų. Ir ką gi, aš noriu visu tuo pasakyti? Gerbiami mano lyties atstovai. Prabuskite. Imkitės darbo. Ir dirbkite. Nes dabar viską daro jos. Man jau darosi neaišku, kuri lytis stiprioji.
Neseniai man teko atlikti labai „moteriškas“ vaiko prižiūrėjimo pareigas, arba kaip mes vyrai joms prikišame - sėdėti namuose su vaiku ir nieko neveikti (na, jūs suprantate apie ką aš čia: - Tu nieko neveiki, tik sėdi namuose). Švelniai tariant - siaubas. Vakare aš tapau dejuojančiu, viskuo nepatenkintu, viską „žinančiu“ apie viso pasaulio vaikus, tipu. O dar reikėtų, jeigu taip geriau įsijausti į rolę, sulaukus moteriškės padengti jai stalą, atkimšti buteliuką alaus (na galai nematė - pati atsikimš), meiliai paglostyti jai nugarą.
Paguosti, kokia ji pavargusi po savo 8 valandų darbo dienos (velniai griebtų, aš atidirbau ilgiau), palaukti, kol ji pasižiūrės du, o gal ir visus keturis kėlinius savo serialo ir vakare aistringai pulti jai į glėbį. Į tokius niekniekius, kai tu jai sakysi, kad tau skauda galvą ir nugarą, ji nekreips jokio dėmesio. Ir dar tau reikės apsimesti ir labai įtikinamai, kad tau tai labai patiko.
Žinote ką - apie aistringą kažką jau nebebuvo ir kalbos. Viskas, ką galėjau daryti aistringai, pasiliko kažkur prieš vienuoliktą dienos. Jai teko išgirsti kokius košmariškus vargus aš atvargau. Kokia baisi, gal net baisiausia diena mano gyvenime tai buvo. Kaip man viskas nusibodo ir t.t. Ir dar vienas dalykas. Jai tai reikia daryti kiekvieną mielą, o gal kartais ir nelabai, dieną. Net ir tada kai būna „tos dienos“. Vo kaip.
Tai štai kodėl moterų daugiau poliklinikose ir bažnyčiose. O kas joms belieka. Po tokių košmariškų dienų - tik melstis ir sirgti. O mes. O ką mes. Mes (jeigu mums reikėtų nudirbti visus „silpnosios“ lyties darbus) jau seniai būtumėm išnykę kaip mamutai. Sėkmės vyrai ir neisnervinkit. Aš lyties nepasikeitęs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!