O niekam neįdomu, kad nesu per 15 metų padariusi nė vieno pažeidimo, auginu 3 vaikus, kurie eina į darželį, kasdien turiu ten juos vežti, esu medikė, kasdien važiuoju į kitą miestą į darbą, vyras – tolimųjų reisų vairuotojas, kuris mažai būna namie, seneliai – ligoti žmonės, jiems patiems reikia pagalbos, gyvena kitame rajone. Vienas sūnus yra ligotesnis, dažnai tenka vykti pas gydytojus, bet jokio pasigailėjimo, žmogiškumo ar supratingumo nesulaukiau, už pažeidimą esu visaip nubausta.
Liūdniausia dėl vaikų. Liūdniausia tai, kad sunkius nusikaltimus padarę žmonės, būna, sulaukia pasigailėjimo, už girtus, kurie sužeidžia žmones, kažkas laiduoja ir grąžina teises, o čia tapau „kelių chuligane“, ir jokio pasigailėjimo negali būti. Kodėl nėra teisybės ir jokios pagalbos?
Dabar 3 mėn. esame atskirti nuo visuomeninio gyvenimo. Kasdien bijau, kad vaikai nesusirgtų ir nereiktų kviesti greitosios pagalbos ir skelti vaikams streso, kad greitoji pagalba, o ne mama veš į gydymo įstaigą.
O kaip po apžiūros pasiekti namus? Juk mama vairuoti negali. Bijau susirgus tėvams net aplankyti juos, juk pagelbėti negalėsiu. Vyras trims mėnesiams darbo taip pat nemes, kad būtų mūsų vairuotoju. Gyvenimui reikia pinigų. Negi įstatymų kūrėjai ir mūsų valdžia prarado realybę, vertybes ir sveiką protą?
Po tokių įvykių net kyla noras emigruoti, nes čia norima tik bausti, uždrausti, atimti, sunaikinti ir gniuždyti. Dabar pasisamdėme advokatę, eisim į teismą, ir tikėsimės, kad atsiras dar bent šiek tiek pasigailėjimo, sveiko proto, atjautos ir teisybės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!