Neseniai mokykloje praūžė Valentino diena. Gal ji mane ir įsiutino? Nuolat mąstau – ar šioje situacijoje galima susieti mokytoją ir moralę?
Mūsų mokykloje prieš kelis metus pradėjo dirbti „jaunas“ mokytojas. Mes visi sakome, kad jaunas, įtariu, kad jam apie 40-imt. Lyg nedrąsus, visai nieko.
Bet po kelių mėnesių pastebėjau, kad vis „kibina“ merginas, elgiasi, kaip mano akimis, nedera mokytojui, pasako ką nors feisbuke, reiškiasi ten, rašydamas komentarus. Tai man buvo „dzin“, kol vis dažniau ir dažniau klasėje pradėjo lankytis matematikos mokytoja.
Galiausiai, žiūriu, o gi kabinete jie kavą geria, o suskambus skambučiui, įėję į klasę, matom ją sėdinčią ant suolo. Ir tai trunka daugiau nei metus. Visi mato, žino, bet visi tyli... Kodėl? Jutau, kaip pasikeičia nuomonė į mokytoją, dėstomą dalyką, net vengiu pakelti akis į mokytoją per matematikos ir fizikos pamokas. Įsivaizduojat, man gėda. Jie juk turi šeimas...
Įdomiausia, kad matai juos taip glaustantis mokykloj, o paskui, kai lauki autobusiuko namo, matai, kaip matematikos mokytojos vyras atvažiuoja jos pasiimi. Ar gali būti gražiau?
Tai kur tas mokytojas iš didžiosios raidės? Tai pavyzdys, kaip tampama mokinių pajuokos objektu. Net per etikos pamokas, kai diskutuojame, kas nors pasako repliką apie matematikos ir fizikos mokytoją, o tada net etikos mokytoja nurausta... Tiek metų gerbiau mokytojus, o dabar į juos žiūriu su panieka
Ačiū, kad perskaitėt. Savo pamąstymais noriu, kad mokytojai susimąstytų, kad jų veiksmai daro įtaką mums – mokiniai mato daug daugiau, nei jie galvoja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: