Šios pozicijos apologetų – dažniausiai - Lietuvos laisvosios rinkos instituto – nuomone, tai jų neskatintų darbui atiduoti visas jėgas ir neigiamai paveiktų bendrą visuomenės gerovę. Vis dėlto, ne viskas taip paprasta kaip minėtasis institutas įsivaizduoja. Gyvenime be ekonomikos yra ir kitų veiksnių. Ne viskas vyksta taip gražiai kaip rašoma Miltono Friedmano knygose ar laisvosios rinkos ekonomikos vadovėliuose.
Įsigalėjusi nuomonė, kad žmonės gauna tokius atlyginimus, kokių jie verti. Teigiama, kad žmogaus mažas atlyginimas yra jo paties kaltė – jis pats tingi, yra neproduktyvus ir todėl jo gailėtis neverta. Tokio mąstymo problema yra ta, kad atlyginimas ne visada adekvatus padarytam darbui. Paties žemiausio rango įmonių darbuotojai – valytojai, virėjai, kasininkai bei kiti žemos kvalifikacijos darbuotojai dažniausiai gauna minimumą, t.y. apie 670 litų po mokesčių. Tokia situacija dažniausiai teisinama mažu darbuotojų produktyvumu dėl žemos kvalifikacijos.
Tiesa yra tai, kad žemos kvalifikacijos darbui dirbti aukštojo diplomo nereikia. Nepaisant to, pažvelgus į tai, kiek pastangų ir laiko yra įdedama į šių darbų atlikimą, atidžiau, matoma, kad atliekamas darbas yra tikrai nemenkas bei reikalingas. Juk sėdėti po 12 valandų už kasos ar išvalyti visą pastatą nėra nei pati lengviausia, nei pati maloniausia veikla... Tad kodėl visgi tie mažai kvalifikuoti darbuotojai yra verti didesnių atlyginimų „į rankas“, t.y. to efekto, kuris gautųsi įvedus atitinkamą mokesčių progresiją?
Kaip žinia, visuomenė negali gyventi be darbo pasidalijimo. Niekam nekyla abejonių, kad ne visi visuomenės nariai galės užimti aukštas pareigas ir gauti didesnį atlyginimą. Žemos kvalifikacijos darbuotojai yra, buvo ir dar ilgai bus ypatingos visuomenei reikšmės. Kodėl ypatingos? Todėl, kad tokių darbų niekas dirbti nenori. Juk kai klausiame jaunimo, kuo jie norės būti po mokyklos baigimo, beveik visi atsako norį būti gydytojais, teisininkais ar panašaus prestižo profesijos.
Praktiškai neišgirsi tokių atsakymų kaip virėjas (ne, ne prabangaus restorano, o greičiau valgyklos mokykloje ar darželyje), gatvių šlavėjas ar šiukšlininkas. Viena vertus, galbūt tokie atsakymai kaip tik ir yra gerai, nes tai reiškia, kad jaunimas turi ambicijų ir svajonių, tačiau esmė ta, kad mažai kvalifikuotas darbas niekur nedings, jį ir toliau reikės nudirbti. Jei jis bus nepatrauklus šalies darbo jėgai, tuomet vienintelės išeitys liktų imigrantai iš trečiųjų pasaulio šalių arba žymus atlyginimo didinimas. Abi šios išeitys turi neigiamų, vengtinų padarinių.
Kaip Vakarų patirtis rodo, imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių kelia daug problemų. Jie sunkiai integruojasi, neretai ilgainiui tampa našta socialinės apsaugos sistemai. Jų teikiama ekonominė nauda yra iš esmės trumpalaikė ir nesisteminė, t.y. nepaliečiant šios problematikos esmės, tad remtis (vien) jais nebūtų geras sprendimas.
Didinant atlyginimus iki tokio lygio, kad minėtieji darbai taptų patrauklūs, verslo kaštai ženkliai padidėja. Galbūt tai nebūtų katastrofa stambiajam verslui, tačiau smulkiajam ir vidutiniam tai gali kelti papildomų finansinių problemų. Progresiniai mokesčiai minėtų problemų padeda išvengti: jie tiesiog pakeičia darbuotojų mokamų mokesčių struktūrą papildomai neapmokestinant darbdavio. Taip būtų nedidinama darbuotojo išlaikymo kaina, kas teigiamai atsilieptų darbo rinkai. Tai yra vienas svarbiausių progresinio pajamų mokesčio (taip pat ir neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimo) pranašumų prieš kitus nekvalifikuoto darbo patrauklumą didinančius instrumentus, tokius kaip minimalios mėnesinės algos didinimas.
Kalbant apie progresinius mokesčius dažnai yra sutinkami priekaištai: „o kam gi aš turėčiau mokėti daugiau nei kiti?!“; „Kam aš turėčiau mokėti už tinginius?!“ bei „kodėl aš turėčiau būti nubaustas už savo sėkmę?!“. Žiūrint iš pirmo žvilgsnio, klausimai, nors šiek tiek egoistiški ir savanaudiški, tačiau verti dėmesio. Šiuos klausimus dažniausiai užduoda daugiau uždirbantys asmenys bei jaunimas, tikintis savo sėkme. Nors toks jų tikėjimas savo neabejotina sėkme yra sovietinio mentaliteto nykimo iš visuomenės ženklas, kas tikrai nuteikia pozityviai, tačiau tai taip pat yra nepamatuotas optimizmas. Na, tai kodėl jie visgi turėtų „mokėti daugiau“?; kodėl jie turėtų būtų „baudžiami už savo sėkmę“? bei kodėl jie turėtų „mokėti už tinginius“?
Pirmiausia, reikia suprasti, kuriai sričiai didžioji pajamų mokesčio dalis yra skiriama. Klausime dėl „mokėjimo už tinginius“, dažnai turima omenyje socialiai jautriausius sluoksnius. Implikuojama, kad daugiau uždirbančiųjų pinigai per pajamų mokestį keliauja pensijų mokėjimams, bedarbių pašalpoms ar kompensacijoms. Tai yra tiesa tik iš dalies. Tiesa, savivaldybės finansuoja kai kurias socialinio teisingumo įgyvendinimo funkcijas, tokias kaip kompensacija už šildymą ar bedarbio pašalpa.
Nepaisant to, didžiausia pajamų mokesčio dalis yra skiriama kitoms savivaldos funkcijoms. Tie mokesčiai keliauja kelių priežiūrai, gatvių apšvietimui, švietimui (tiesa, prie to ženkliai prisideda ir centrinė valdžia) ir pan. Kitais žodžiais tariant, besiskundžiantieji progresiniais mokesčiais apmoka ir tas savivaldybės funkcijas, kuriomis ir patys, kaip bendruomenės nariai, naudojasi. Tad progresiniai mokesčiai greičiau gautųsi ne „mokėjimas už tinginius“, bet solidarizavimasis su bendruomene.
Dėl „baudimo už sėkmę“. Požiūris į minėtą „baudimą“ labai priklauso nuo to, kaip žodis „sėkmė“ yra suprantamas. Jei „sėkmė“ yra suprantamas paviršutiniškai kaip paprasčiausia monetarinė išraiška, tuomet tampa aišku, kodėl tokį požiūrį į sėkmę turintis žmogus į progresinius mokesčius (ar mokesčius apskritai) žiūri neigiamai. Juk jam laimė = pinigai. Ir jų norisi vis daugiau.
Kita vertus, žodį „sėkmė“ suprantant giliau nei vien tik piniginė išraiška, supranti, kad sėkmė gali reikšti tiek šeimą, tiek mėgstamą darbą, tiek gerą sveikatą, tiek laimę bendrąja prasme. Ne veltui sakoma, kad pinigai laimės nesuteikia. Juk laimė priklauso ne tik nuo tavęs paties ar, juolab, pinigų, bet ir nuo aplinkos, bendruomenės laimės, teisingumo jausmo. O koks gi gali būti teisingumo jausmas jei visuomenė yra susiskaldžiusi ir nesolidarizuota?
Siūlyčiau nepamiršti ir darbo prestižiškumo. Labiau kvalifikuoti darbuotojai dažnai turi galimybę dirbti tokio pobūdžio darbą, kuris visuomenėje laikomas prestižiniu. Tokią galimybę jiems suteikia tas faktas, kad yra žmonių, kurie nudirba mažiau kvalifikuotus darbus. Juk niekam nebūtų reikalingi architektai, jei nebūtų statybininkų ar dizaineriai, jei nebūtų paprastų siuvėjų.
Kitas svarbus progresinių mokesčių aspektas yra pinigų perskirstymas mažiau uždirbančiųjų naudai. Kaip žinia, mažiau uždirbantieji turi didesnį ribinį polinkį vartoti, kuris iš esmės reiškia, kad mažiau uždirbantieji didesnę savo pajamų dalį išleis, o ne taupys, taip skatindami nacionalinį šalies ekonominį aktyvumą. O tai juk prisidėtų prie nacionalinės ekonomikos greitesnio atsigavimo, nuo ko mums visiems neabejotinai geriau.
Diskusija apie progresinius mokesčius liečia ir tą pačią žmogaus prigimtį: jie kelią klausimą tarp žmogaus asmeninių interesų su prigimtiniu egoizmu ir socialinio teisingumo su visuomeniniu solidarumu. Austrų ekonominės mokyklos apologetai socialinio teisingumo bei solidarumo sąvokas apskritai išmestų kaip neteisingas iš principo: anot jų, koks gali būti teisingumas, jei solidarumas yra priverstinis? Na, bet jie apskritai visus mokesčius laiko vagyste, tad...
Nepaisant to, net toks argumentavimo kampas puikiai parodo pajamų mokesčio progresijos nevienareikšmiškumą. Bet te nekyla abejonių: progresiniai mokesčiai yra visuomenę vienijantis, o ne skaldantis veiksnys, o vieningumu mūsų tauta labai pasigirti negali.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!