Su tėvų draugu Andriumi nebendravau, tik žinojau, kad jis toks yra ir kad mes vienmečiai. Tačiau kai mums sukako 18 metų, mes pradėjome bendrauti ir taip nutiko, kad Andriui patiko mano sesė. Tačiau mano sesuo yra labai išranki ir jį įskaudino. Prasidėjo skambučiai man, prašymai padėti jam su mano seserimi susitaikyti, bendravimas dienų dienomis, taip išsivystė ir trauka tarp mūsų.
Visas kartu praleistas laikas buvo nuostabus, tačiau jau tada, kai atrodė, kad niekas negali mūsų išskirti ar sutrukdyti tokios meilės, kurios net draugai pavydėjo, prabilo jo tėtis. Jis sakė, kad jam aš nepatinku, todėl mano draugas dėl tėčio nusprendė skirtis. Negalėjau patikėti savo ausimis, kad jo tėtis galėjo taip pasakyti, juk mane pažinojo ir žinojo, kad esu jo geriausio vaikystėje draugo dukra. Tačiau abu ilgai kalbėję šitą bėdą palikome nuošalyje, juk tėvai negyvens su mumis, jie negali nuspręsti, kam su kuo būti.
Ignoravau tai, kad esu jo tėčio nemėgiama, lankiausi pas jį namuose, bendraudavau su jo mama, galėdavom labai ilgai kalbėtis ir, atrodo, vėl viskas susitvarkė, tačiau po pusmečio draugystės jo tėtis pradėjo Andriui vis labiau kąsti, skirti mus. Mėginome tai ignoruoti, tačiau tai darėsi vis sunkiau. Andrius klausdavo tėčio, kodėl aš jam taip nepatinku, tačiau atsakymas būdavo visada toks pat – „Ji man tiesiog nepatinka, nežinau, kodėl“. Po dviejų metų aš vis rečiau lankydavausi pas Andrių namuose, bijojau rodytis jo tėčiui. Tapo ir man, ir Andriui vis sunkiau pakelti tą naštą. Mano tėvai negalėjo patikėti, kad Andriaus tėvai taip elgiasi, skaudžiausia buvo matyti tėčio nusivylimą, kad jo geriausias draugas taip elgiasi, nes jis Andrių laikė lyg savo sūnumi.
Taip nutiko, kad visas tas spaudimas ardė mano santykius su Andriumi. Jis dažnai pavydėdavo, tapo nervingas, piktas, susimąstęs. Ir vieną dieną nutiko taip, kad Andrius skėlė man antausį. Buvau šokiruota, tačiau atleidau, nes abu pasišnekėjome, jis manęs atsiprašė, o aš supratau, kad jam nelengva namuose, o dar aš nervinu. Apie antausį pasipasakojau savo seseriai, o ji perpasakojo mano mamai. O tada mano tėvai ėmė šnairuoti į Andrių kaip į priešą. Kurį laiką to nepastebėjau, tačiau mano tėvai taip pat ėmė kalbėti, kad jiems mano vaikinas nepatinka, nes viena kartą pakėlęs ranką, pakels ir antrą, ir trečią, o mūsų šeimoje tai nepriimtina, nes mano tėvai vaikystėje dažnai matydavo kaip jų tėvai vienas kitą mušdavo.
Su Andriumi išvažiavome studijuoti kartu į tą patį universitetą, tačiau ne kaip pora, o kaip draugai, nes nusprendėme, kad skirsimės dėl tėvų. Buvo labai sunku būti tik draugais, bet kitame mieste mūsų niekas nepažinojo ir niekas negalėjo tėvams nieko papasakoti, taigi vėl tapome pora . Tačiau po dviejų su puse metų draugystės man buvo sunku, nes santykiai nebebuvo tokie nuostabūs, kokių norėjosi, reikėjo slėpti Andrių nuo tėvų, nuo draugų, giminių... Tad gyvendama bendrabutyje sutikau kitą vaikiną, pradėjome bendrauti, po poros mėnesių išsivystė romanas, kol supratau, kad Andrius yra tas vienintelis, su kuriuo noriu kurti ateitį. O tada jis viską sužinojo apie mano romaną.
Nusprendėme išsikalbėti, kodėl taip nutiko ir tada Andrius antrą kartą pakėlė prieš mane ranką, tačiau šį kartą gavau ne pliaukštelėjimą per žanduką, o kelis smūgius per veidą, tokius, kad „iškritau iš kojų“. Bet ir tą kartą viską atleidau, nes buvau jam nusikaltusi dėl neištikimybės, laikiau save paskutine kale, kuri šitaip pasielgė su savo mylimu žmogumi. Mes išsiskyrėme, daug ašarų išliejau, kol įrodžiau, kad man jis – visas pasaulis. Ir po 2 mėnesių mes vėl sugrįžome vienas pas kitą, tačiau per tą laiką abu buvome išsikalbėję tėvams, jis papasakojo savo tėvams, kad aš jį išdaviau su kitu, o aš – apie antausius. Taip įsiplieskė dar didesnė nesantaika, tačiau jau ir tarp tėvų. Mano tėtis negalėjo susitaikyti su vyro rankos kėlimu prieš merginą ir paskambinęs Andriaus tėčiui sudaužė draugystės likučius amžiams.
Mes su Andriumi draugavome dar kelis mėnesius, tačiau vis dar jautėsi įtampa dėl romano, tėvai mus ėmė persekioti ir buvo vis sunkiau paslėpti tai, kad vis dar esame kartu. Andriaus mama klausinėdavo jo, ar jis tikrai ne su manimi, mėgindavo pagauti jį meluojantį, tikrindavo jo socialinių tinklų profilius, jo tėtis paslapčiomis skaitydavo gautas trumpąsias žinutes, sekdavo jį tada, kai jis grįždavo namo, ar nesusitinka paslapčiomis su manimi, skambindavo draugams, su kuriais jis studijavo.
Mano tėvai taip pat klausinėdavo, įtarinėdavo. Nepakėlėme tos įtampos, buvo per sunku, svajonės subliuško, nebegalėjome slapstytis, per daug pykomės, jis tapo per daug nervingas. Vieną vakarą neištvėrusi su draugėmis prisigėriau taip, kad nieko neatsiminiau. Prabudusi ryte pajutau kaklo skausmą, mėlynes ant šonų, tik vėliau sužinojau, kad jis mane pamatęs girtą sumušė, negana to, tampė po grindis ir smaugė.
Dabar mes esame du nepažįstami žmonės. Draugai negali patikėti, kad tokia nuostabi pora kaip mes galėjome pasiduoti, kad viskas galėjo virsti į rankos kėlimą prieš moterį, kad viskas virto Romeo ir Džiulijetos istorija. Aš vis dar myliu Andrių, o gal tik prisiminimus, kaip buvo nuostabu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Laimėk lėktuvo bilietus! Pasidalink savo meilės istorija!
Pasidalinkite – kokia Jūsų patirtis? Prisiminkite savo mokyklų mylimuosius ir mylimąsias – ar dažnai apie juos pagalvojate, susitinkate, o gal vis dar esate kartu? Atskleiskite, kaip į santykius mokykloje reagavo mokytojai, tėvai ir kiti mokiniai. O gal galite pasidalinti paslaptimi, kad teko įsimylėti ar suvilioti mokytoją?
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda arba rašyti čia: