Pradėjote nuo vaikų, atimdami net menkiausių Europos Sąjungos valstybių išlaidų nepadengiančių 52 litų. Sutaupėte. Galbūt tobulėjimo ar būtinų išlaidų sąskaita.
Tolimesnis taikiklis – „Lietuvos protai“. Studentai ir jaunimas. Kas privertė juos emigruoti? Siekti išsilavinimo ir karjeros kitose šalyse? Švietimo reforma galbūt būtų buvusi naudinga, stabilioje ir tvirtoje šalyje, bet ne tuomet, kai baigęs studijas jaunas ir kupinas idėjų žmogus, investavęs į savo žinias bent jau 4-ių metų laikotarpį ir vidutiniškai 16 tūkstančių litų – ketverių metų mokslo kainą (neskaičiuojant pragyvenimo išlaidų), turi „puikias galimybes“ dirbti Lietuvoje. Tiesa, dažniausiai uždirbdamas minimalų darbo užmokestį, apie 800 litų, atskaičius mokesčius. Ar kada nors skaičiavote bent jau mokslo kainos atsipirkimą? Deja, šiuo laikotarpiu, gaunant tokias pajamas, atskaičiavus pragyvenimo išlaidas, pelno nelieka. Atsipirkimo nėra.
Trečioje vietoje – socialiai remtini asmenys. Pradžioje buvo formuojama nuomonė, jog jie patys kalti, nededa pastangų įsidarbinti, nekelia šalies BVP. Sutinku, tokių yra. Bet yra ir kitomis aplinkybėmis tapusių socialiai remtinais. Ilgai nesvarsčius – visi buvo sulyginti ir visiems vienodai nurėžta dalis gaunamų pajamų. Ar vyriausybė patingėjo galvoti ir pateiktą įstatymą įsprausti į ne tokius griežtus rėmus? Gal būtų buvę kur kas geriau įpareigoti biudžetinių įstaigų darbuotojus atidžiau vertinti socialiai remtinus asmenis? Aiškintis konkrečius atvejus ir priežastis, o ne tik pateikti faktą ir priimti „nuosprendį“?
Juodojo sąrašo ketvirtoje vietoje atsidūrė garbaus amžiaus žmonės. „Apkarpius“ pelnytas pensijas – vėl gi – sutaupėte. Nė motais, jog žmogus ilgą ir sunkų laiką buvo lojalus Valstybei, atkakliai dirbo ir net sunkiausiais okupacijos laikas – neemigravo. Sąžiningai mokėjo mokesčius ir kėlė šalies biudžetą.
Kas toliau? Mokesčiai ir kuro kainos. Tiesa, ši sritis liečia visus. Lygybė sąlyginai yra, tačiau: ar valstybės pareigūno pareigas užimantis ir viešojo maitinimo įstaigoje dirbantis asmuo turi lygias galimybes? Deja, lygybės sąvoka nepasiteisino. Gaunant keletą tūkstančių litų pelno(nesumaišiau, tikrai ne pajamų), „socialinį būstą“(Seimo viešbutis), darbui skirtą automobilį ir jo kuro kompensacijas – gyvenimas nebeatrodo toks sudėtingas, lyginant su eiliniu verslo įstaigos tarnautoju, kurio darbo užmokestis yra skirtas tik apmokėti sąskaitas (ypač šildymo) ir nueiti į darbą. Būtent, nueiti, nesvarbu koks tai būtų atstumas, nes kuro kainai kilus virš 5 litų už litrą, kad ir kaip beskaičiuotum – pajamų jam nebelieka.
Naujausias smūgis – vėl gi socialiai pažeidžiamiems asmenims – nuteistiesiems. Neskaitant to, kad kalintys asmenys jau yra nubausti už tam tikrus nusižengimus ir atlieka bausmę – taikomos papildomos laisvės, minčių, raiškos ir būtinų egzistencijai priemonių suvaržymo teisės. Kiekvienas žmogus turi teisę į garbę ir orumą, taip pat – savo nuomonę. Ar oru turėti ribotą kiekį aprangos ir avalynės, kuomet kasdieninis jų dėvėjimas neatitinka net elementariausių higienos normų? Nepilnavertiškai ir ribotai maitintis, balansuojant ant sveikatos ribos? Riboti gaunamų žinių kiekį? Neturėti teisės į tobulėjimą? Kilus visuotiniam nuteistųjų sąmyšiui, paklauskite savęs – ar žmonės protestuotų, jei tai būtų teisinga? Jei laisvės atėmimo įstaigose sąlygos ir maitinimas atitiktų normas? Juk papildomai neišlaidaujant maisto produktams – būtų galimybė sutaupyti artimųjų sąskaitą. Laisvės atėmimo įstaigų tikslas, turėtų būti skatinti žmogų tobulėti, keistis ir ateityje leisti įsilieti į normalų bei pilnavertį gyvenimą. Kas daroma dabar? Ar žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos gebės gyventi normaliai ir prisidėti prie valstybės BVP? Dirbti? Kuomet sveikata, dėl netinkamos mitybos ir higienos normų nesilaikymo bus šlubuojanti, dingusios bet kokios mintys apie tobulėjimą, jokio supratimo apie elementarias technologijas, kurios privalomos 21 amžiaus žmogui. Kaip tokiam žmogui įsilieti į visuomenę?
Ir štai pabaigai - gyvenimo aprašymas:
Gimstame, iš mūsų atimami net vargani pinigėliai. Išlikimo principu užaugame ir bandome kabintis į gyvenimą. Išsekus paskutinėms tėvų ir giminaičių santaupoms, skirtoms Mūsų mokslams, mes tampame socialiai remtinais. Sunkiai, bet susirandame darbą. Gauname vidutinį darbo užmokestį ir toliau „sėkmingai“ egzistuojame. Atėjus žiemai – visaip suvaržę savo gyvenimą mokame Šveicarijos lygį siekiančius mokesčius, be abejo, pajamų nebeužtenka, todėl „auginamės“ skolas valstybei. Galiausiai suprantame, kad nebeužtenka pinigų net maistui ar vaistams. Nueiname į parduotuvę ir „paslystame“. Mus nuteisia. Nebeturime jokių galimybių ir teisių. Nebegalėsime net gi prisidėti prie valstybės ugdymo. Gal padės seneliai, kurių pensijos vyriausybei atrodo per didelės? Uždaras ratas, be teisės iš jo išlįsti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!