Lietuvos ateitis: Vilnius parduotas lenkams, Klaipėda - vokiečiams?

 (290)
Lietuvoje daugelį metų klestėjęs komunizmas nuo pat gimimo užaugino visą kartą. Toji karta susilaukė palikuonių, kurie gimė jau laisvoje Lietuvoje, na, ar bent jau augo tokioje, kiek save prisimena. Pavadinkime šią kartą pirmąja pokomunistine karta.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Viskas būtų lyg ir gerai, tačiau šios kartos auklėjimas vis tiek rėmėsi tėvų, augusių komunizmo epochoje, pasaulio supratimu ir patirtimi. Būtent dėl to visų procesų suvokimas šio laiko gyventojams turi šiokį tokį komunistinį kampą.

Pirmoji pokomunistinė karta - galbūt šiek tiek mažiau, bet jų tėvai ir seneliai dar viską vertina pagal senuosius standartus. Jau po truputį ateina laikas antrąjai pokomunistinei kartai, tikiuosi ji jau bus visiškai atsikračiusi komunizmo idėjų.

Norėčiau pabrėžti, kad žmonės yra labai inertiški, sunkiai prisitaiko prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, ir dėl to, mano manymu, kyla labai daug problemų. Tačiau guodžia tai, kad galų gale jie vis dėlto prisitaiko, juk mes išlikome, o pagal Č. Darvino teoriją išlieka stipriausi.

Tęsdamas norėčiau pacituoti ir truputį panagrinėti kažkur matytą juokelį:

Komunizmo stebuklai:

1) Visi turėjo darbą. Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo;
2) Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų;
3) Nors normos buvo ivykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo;
4) Nors parduotuvėse nieko nebuvo - visi viską turėjo;
5) Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama;
6) Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Na taip, visiems buvo suteikta galimybė mokytis, vėliau buvo garantuojamas darbas. Garantuojamas tą prasme, kad nedirbančius priverstinai atvesdindavo, nedirbti tiesiog negalėjai. Šiai minčiai aš pritariu, nedirbantis žmogus yra našta valstybei, ir jei tikiesi kažką gauti iš valstybės, turi jai kažką ir duoti. Aš lėtinį nedarbą pateisinu tik tuo atveju, kai gyveni vienkiemy ir nepretenduoji į jokias valstybės garantijas ir panašiai, žodžiu, niekam nieko neduodi, bet ir nieko nesitiki gauti (tiesa, nedirbti galima ir dar vienu atveju, kai pats sukuri darbo vietas; na, bet aš „darbą“ turiu omenyje ta prasme, kad valstybei yra mokami mokesčiai, kurie suteikia teisę į valstybės garantijas, šiuo atveju mokesčiai yra mokami).

Nesvarbu, kad darbas dažnai būdavo principu „ot siuda do obeda“ („nuo čia iki pietų“, kalbama apie griovio kasimo apimtis), gal našumas ir nebuvo pats didžiausias, bet darbas buvo dirbamas, daugiau ar mažiau valstybė turėjo ekonominės naudos. Todėl eilutę „visi turėjo darbą, bet niekas nedirbo“ reikėtų suprasti, kad visi būdavo įdarbinti, nors dirbdavo nenuoširdžiai ir neefektyviai.

Tolimesnė eilutė patvirtina mano teiginį - kad ir koks nenašus darbas būtų, jis vis tiek duodą
apčiuopiamą rezultatą. Kitos dvi eilutės, manau, komentarų nereikalauja. Na, o apie vagystes jau yra ką pasakyti. Na taip, buvo vagiama, bet vogė visi, pradedant valytoja, baigiant direktoriumi. Būtent dėl to, kad vogė VISI, visiems visko ir užteko. Tiesa, tada tai neatrodė kažkas baisaus, visi turėjo galimybę ir gražiai „pasidalindavo“. Deja, tas suvokimas, kad tame nėra nieko blogo, atsivilko iki šių dienų, ir dar vienas „deja“ - dabar tokią privilegiją turi tik aukščiausieji sluoksniai.

Čia ir kyla problema. Valdžios kontrolės nebuvimas privedė prie tokios situacijos, kai viskas, ką galima „pavogti“, nusėda aukštesniuosiuose sluoksniuose. Na, aš kalbu gana žiauriai, ir nereikėtų suprasti, kad paprastam žmogui galima vogti, tik nėra ką. Esmė, kad kai viskas buvo valstybės, o valstybė yra gyventojai, tada būdavo mažiau morališkai neigiamas dalykas pasiimti sau priklausančią dalį, tačiau viskas, reikia pamiršti tą epochą. Vagystė - nusikaltimas, už jį reikia bausti. Mano siūlytas valdžios modelis, padėtų tam tašką.

Kitas dalykas yra toks: kai duodamas išsilavinimas, duodamas darbas, natūralu, kad turi būti duodama ir pensija, dengiamos sveikatos problemų išlaidos ir panašiai. Dabar valstybė garantuoja išsilavinimą, bet negarantuoja darbo, negarantuoja darbo, bet garantuoja pensijas. Nėra čia logikos.

Aišku, tam didelę įtaką turi senosios pažiūros - jei „atidirbau“, turiu gauti pensiją, na, čia tiksliau būtų sakyti, „jei mokėjau mokesčius“. Taip, iš principo tai yra teisinga, bet perspektyvoje tai bus didelė problema, nes nebus, iš ko mokėti pensijas. Šiuo metu sukurtas nedarbo skatinimo mechanizmas, kur valstybė deda pastangas į pašalpų mokėjimą, bet ne į darbo vietų kūrimą. Aukštos kvalifikacijos bedarbių armijos formavimas, kai valstybė deda pastangas į tautos išsilavinimą, bet paskui neturi kur įdarbinti specialistų. Ir dar daug kitų dalykų, kuriuos bandysiu aptarti vėliau. Žodžiu, toks požiūris pražūtingas ir nieko gero nežada.

Nors komunizmas dar giliai įsišaknijęs šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau šiuolaikinė santvarka yra kapitalizmas. Kas skiriasi? Beveik viskas. Turtas yra asmeninis. Didžioji dalis kapitalo yra privačiose rankose. Yra čia ir pliusų: nuo to kaip ir kiek dirbi, priklauso tavo asmeninė gerovė, todėl žmonės labiau motyvuoti dirbti gerai. Yra didesnis darbo vietų pasirinkimas, ne tik valstybinis darbas. Kiekvienas turi teisę ir pagal savo gabumus - galimybę, gyventi geriau už kitus.

Iš principo žmonės yra skirtingi, todėl jie dirba skirtingą darbą už skirtingą atlyginimą, ir kiekvienas skirtingai gyvenime pasiekia. Na taip, viskas labai gražu, tik kad pas mus tas idealusis kapitalizmas išsigimė į laukinį kapitalizmą, kai nebevertinamas žmogus kaip asmenybė, tikslas yra tik pelnas bet kokiom priemonėm. Todėl ir minimali alga pas mus mažesnė už skurdo lygį. Nes žmogus yra išnaudojamas dar labiau nei komunizmo laikais. Kodėl?

Todėl, kad permainų laikotarpiu gudresni ir greitai prisitaikantys žmonės perėmė naująją tvarką į savo rankas ir dabar spaudžia iš to, ką tik gali. O kodėl ne? Jei visiems tai patinka ir niekas nesipriešina? Kapitalizmas turi „eiti“ kartu su elementariais rinkos dėsniais, paklausa ir pasiūla. Šiuo metu pasiūlą okupavę vienetai, kurie turi monopolijas, tie kurie pirmieji prisitaikė ir priėmė naujas žaidimo taisykles. O monopolija yra pats žiauriausias laukinio kapitalizmo įrankis, kuriam labai sunku pasipriešinti. O kaip gali būti kitaip? Kai tau nuo pat gimimo kalama, kad reikia gerai mokytis, baigti aukštąją mokyklą ir susirasti gerai apmokamą darbą...

Pažvelkime giliau - jei visi ieškos darbo, kas kurs darbo vietas? Valstybė to nedaro, ji rūpinasi pašalpomis. Monopolininkai nesuinteresuoti kurti daugiau darbo vietų, nei jiems reikia, kad su minimaliomis sąnaudomis gautų maksimalų pelną. Taip pat - kuo bus didesnė darbo vietų pasiūla, tuo mažesnė bus paklausa, nes bus mažiau bedarbių. Vėl elementarus ekonomikos dėsnis: dėl mažėjančios paklausos, darbdaviai turės didinti atlyginimą, kad prisiviliotų darbuotojus. O kam to reikia? Juk didės sąnaudos ir mažės pelnas. Taigi, tie, kas jau gyvena kapitalizmo eroje, viską puikiai išmano, ir nėra suinteresuoti likusios visuomenės dalies „augimu“.

Kam reikalingos duonos kepėjos, jei didieji prekybos centrai gali tarpusavyje susitarę nustatyti jiems reikiamas kainas? Juk kiekvienos moteriškės, kepančios duoną, nesukontroliuosi, o čia paprasčiau - susėdi prie stalo, pasitari, ar jau pagerėjo gyvenimo lygis ir ar galima iš žmogaus „melžti“ daugiau, nutari, susidauži taurėm ir žiūrėk, kitą dieną duona jau pabrango, visur. Čia tik vienas pavyzdys.

Mano asmeninė patirtis rodo, kad turėdamas minčių apie verslą, arba bent jau personalią veiklą, aplinkinių akims tu esi keistuolių keistuolis, ne tik kad nesitikėk palaikymo, bet dar ir trukdymų sulauksi. Pavyzdžiui, banke būstui paskola išduodama be pradinio įnašo (bent jau tai ištaisyta), o verslui reikalaujama 30 proc. nuosavų lėšų, bet juk būstas yra minusas finansine prasme, o verslas gal ir ne visada tolygiai, bet neša pelną. Tačiau kam tai rūpi? Paėmęs paskolą būstui palūkanas mokėsi visą gyvenimą, būsi naudingas laukiniam kapitalizmui. O darydamas verslą, žiūrėk, dar ir konkurentu tapsi, niekam tokie nereikalingi. Žodžiu, bet kokia iniciatyva yra slopinama iš aukščiau.

Pamąstykite patys, ko galima tikėtis valstybėje, kur visi ieško darbo, bet nekuria darbo vietų, rodantys iniciatyvą yra slopinami. Kur valstybė moka ne už darbą, bet už nedarbą. Kur prioritetas yra ne susikurti gerovę čia, bet pasiimti viską kas nemokama ir išvažiuoti į užsienį. Kur mokesčiai - kosminiai, išgyvena tik didžiausi, o mažiesiems nėra vietos. Kur tie patys mokesčiai yra slepiami, o paskui kažko reikalaujama iš valstybės? Žodžiu, mes labai stipriai painiojame komunizmo ir kapitalizmo gyvenimo būdą, patys neapsisprendžiame, ko norime, - ar savimi rūpintis patys, ar kad mumis rūpintųsi valstybė?

Elgiamės kaip maži vaikai, kurie žino tik savo teises, bet nežino pareigų. Dar blogiau, kad žino tik jiems naudingas teises. Žodžiu, iš valstybės reikalaujama daugiau, nei jai duodama. To pasekmė - bedarbių su aukštuoju išsilavinimu už valstybės pinigus armija, bedarbių, kurie nesuinteresuoti dirbti, nes gali gauti tokią pačią pašalpą kaip ir dirbdami už minimalią algą. Turime senstančią visuomenę, kur greitai nebus vaikų, kurie uždirbtų tėvams pensiją, nes jie arba dėl žemo pragyvenimo lygio nebus išvydę pasaulio, arba bus palikę Lietuvą ir pensijas uždirbinės užsieniečiams savo tėvus palikę likimo valiai.

Taip, likimo valiai, nes valstybės imamų paskolų greitai nebeužteks pensijoms ir pašalpoms mokėti, galiausiai tų paskolų niekas ir nebeduos. Kas tada bus? Na, pavyzdžiui, parduosime Vilniaus kraštą lenkams ir pagyvensime tokiu pat principu kokius dešimtį metelių, paskui gal dar Klaipėdos kraštą paims vokiečiai, gal netgi sumokės kažkiek, vis dėlto uostas, nors gali būt, kad ir nesumokės, nes valstybės skola gali būti didesnė.

Žodžiu, nieko gero perspektyva nerodo, problemų yra daug ir jas reikia pradėti spręsti. Visų pirma - keisti požiūrį, tada keisti aplinkybes, ir tada dar bus vilties, kad viskas bus gerai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (64)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (98)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (67)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (46)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.