Vis dėlto tas puslapis buvo užverstas. Tačiau tebebuvau jauna, sulaukdavau nemažai vyrų dėmesio, troškau turėti šalia savęs tvirtą petį. Bet... Be galo bijojau ką nors prisileisti per arti, kad ir vėl nepasikartotų analogiškas scenarijus, galų gale privesiantis prie to paties finišo – skyrybų.
Sunkiomis akimirkomis vis knaisiodavausi po praeitį: svarsčiau, kas kaltas, ką dariau negerai, pykau ant savęs, kad nebuvau kantri, nesugebėjau susitaikyti su psichologiniu vyro smurtu, kad neištvėriau, pabėgau, pasprukau... O juk iš tiesų jau buvo tapę nepakeliama kentėti nesibaigiančius priekaištus ir patyčias, pažeminimus ir menkinimą – mat bet kokioje kompanijoje mano vyras atvirai pašiepdavo mane už netobulą figūrą, išlaidumą, nesugebėjimą auklėti sūnaus, pagaminti pietų, sutarti su jo giminėmis. Tiesą sakant, nevisavertiškumo kompleksas jau ne juokais buvo įleidęs į mane savo galingas šaknis. Ko ir norėti, juk nuo pat pirmos dienos neprilygau vyro motinai: nesugebėjau taip skaniai gaminti valgio, taip gražiai sutvarkyti namų, taip maloniai bendrauti, nuolankiai paklusti, švelniai rūpintis ir glostyti, meiliai pasitikti, išlydėti, nutylėti, šypsotis...
Bet štai vieną gražią dieną, kai jau buvau susitaikiusi su savo vienatve ir net nesvajojau apie jokius tvirtesnius santykius, mano gyvenime atsirado vyriškis iš Vokietijos. Susipažinau su juo labai proziškomis aplinkybėmis – darbe, kur jis lankėsi verslo reikalais. Neypatingo grožio, labai aukštas, kiek gunktelėjęs, šviesiaplaukis ir dar baltablakstienis – tikrai ne mano svajonių princas. Tačiau nuo pat pirmos akimirkos pakerėjo savo atviru žvilgsniu, užkrečiamu juoku, gera nuotaika ir dėmesiu bei pagarba moteriai. Ech, pagalvojau... O kitą dieną, baigęs tvarkyti reikalus, tiesiai šviesiai paprašė, kad supažindinčiau jį su miestu – mat turėjo visą popietę laisvą. Viršininkas neprieštaravo, kad išeičiau iš darbo. Net apsidžiaugė, nes pats jis sunkiai kalbėjo angliškai, o aš, lyg tyčia, gana neblogai „kirtau“ vokiškai.
Stebėjausi, kad buvo taip lengva ir paprasta bendrauti su pirmą kartą matomu žmogumi. Nė vieną akimirką mūsų pokalbio nepertraukė nejauki tyla ar nežinojimas, ką vienas kitam pasakyti. Tomas žavėjosi viskuo aplinkui. Įskaitant, žinoma, ir mane. Tačiau manyje vis dar vešėjo tas klaikus nevykusios santuokos metais įsišaknijęs nevisavertiškumo kompleksas, todėl nesugebėjau adekvačiai reaguoti į komplimentus ir net gūžiausi nuo kiekvieno malonaus Tomo žodžio – jaučiausi esanti jų neverta.
Štai taip ir užsimezgė mūsų draugystė. Tomui išvykus bendravome internetu ir telefonu. Kiekvieną vakarą net pasišokinėdama skubėdavau iš darbo namo – žinojau, kad ten, nutūpus prie kompiuterio, manęs laukia pačios gražiausios akimirkos. Stengiausi būti verta Tomo komplimentų: pradėjau lankytis grožio salone, dailiai apsikirpau, įsigijau naujų rūbų. Tiesa, iš pradžių vis dar baikščiai svarstydama, kam man to reikia, nes juk buvau įpratusi, kad negaliu išlaidauti, o dėmesys sau – beprasmiškas, nes, pasak mano buvusio vyro, esu tokia niekam tikusi, kad „net ir gatvės šlavėjas į mane nežiūrės“...
Tomas sakėsi, kad su žmona yra senokai išsiskyręs ir gyvena vienas. Vis dėlto bijojau juo pasitikėti – juk aplinkui skambėte skamba istorijos, kaip paikai kartais moterys apsigauna ir lieka kvailio vietoje. Net ir kai po gero mėnesio jis pasisakė negalįs ištverti neatlėkęs ir nesuspaudęs manęs glėbyje, buvau labai atsargi: neįsileidau jo į savo namus, pasiūliau apsistoti viešbutyje. Tomas gerbė mano sprendimą. Nors nekantravo, bet neskubėjo ir nedarė man jokio spaudimo. Savaitgalis pralėkė kaip akimirka, o aš buvau tokia laiminga, kokia dar gyvenime nesijaučiau. Tąkart atsisveikindama su juo jau tvirtai žinojau, kad lieku su ilgesiu ir laukimu, kada gi ir vėl susitiksime.
Artėjant Kalėdoms mudu su sūneliu gavome kvietimą apsilankyti pas Tomą Vokietijoje. Skridau virpėdama iš laimės ir nerimo – juk nežinojau, kas manęs laukia, tačiau išvydusi švytintį iš laimės savo mylimąjį, supratau – viskas bus gerai.
Dabar tik retkarčiais sugrįžtu į Lietuvą. Mano sūnus jau puikiai kalba vokiškai ir lanko mokyklą. Nesivartome kaip inkstai taukuose, pinigai iš dangaus nebyra ir dirbti reikia, tačiau tikrai galime džiaugtis kiekviena savo gyvenimo diena, atostogauti ir keliauti kur tik panorėję. O svarbiausia – dabar esu vertinama ir mylima tokia, kokia esu. O esu Tomui pati gražiausia, pati šauniausia, pati nuostabiausia. Jis apstulbęs, kad sugebu pagaminti bet kokį patiekalą, tvarkyti ir papuošti namus, numegzti jam ir sūnui megztukus ir kojines, mūsų namo terasoje užsiauginti pomidorų. Net Tomo mama džiaugiasi ir giriasi kaimynėms, kokią puikią ir darbščią žmoną susirado jos mylimas vienturtis.
Štai ir galvoju, ko iš tiesų reikia moteriai, kad ji būtų laiminga? Ko gero, svarbiausia, kad ją vertintų ir brangintų, o ne žemintų ir niekintų. Ypač tie, kurie patys nesugeba nieko iš savęs pareikalauti. Gaila, kad daugelis lietuvių vyrų dar vis to nesupranta ir nesugeba savo moterų apgaubti rūpesčiu bei dėmesiu, pagarba ir meile. Kol jie aukštins ir labiau už viską pasaulyje mylės save, lietuvaites meile apgaubs protingi kitataučiai. O mes juk to tikrai vertos!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys dalyvauja konkurse „Atvirai! Lietuvaičių širdis pavergia užsieniečiai“.
Vieni rauda, kad lietuvaitės nuteka svetur, kiti gina moters pasirinkimo laisvę tekėti už to, kuris neva tinkamai įvertina jos grožį ir sugebėjimus, negaili komplimentų, kuriais neretai būna šykštūs lietuviai.
Papasakokite, kaip susipažinote su savo antrąja puse užsienyje, kokius skirtumus pastebėjote, o gal santykiai su užsienyje gyvenančiu vaikinu ar mergina gali būti tik kurortinis romanas?
Pasidalinkite – ar santykiams daug įtakos iš tiesų turi vyro/žmonos giminės?Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: