Išties – Lietuvos didmiesčiuose ir užsienyje jau kurį laiką formuojasi vieningas išsilavinusių ir patriotiškų jaunuolių, kurie skiria pakankamai dėmesio valstybės dabarčiai ir ateičiai ir suteikia vilties apie šalies ekonominį, socialinį ir politinį progresą, sluoksnis. Ar nebuvo Lietuvoje išsilavinusių ir patriotiškų jaunuolių anksčiau? Buvo. Tai kuo jie dabar kitokie? Jie nebeturi nepilnavertiškumo komplekso.
Lietuvių nusikaltėliai Britanijoje pavogė automobilį? „Taigi tik lietuviai taip daro“. Žymus politikas paėmė didelį kyšį? „Čia tik Lietuvoj taip gali būti.“ Kaimynai padavė vieni kitus į teismą? „Tik lietuviai gali vieni kitiems taip gerkles kąsti“.
„Tik lietuviai“, „tik Lietuvoj“, „tik pas mus“ yra frazės, kuris vartojame tik neigiame kontekste ir kurias girdėjau per daug. Per dažnai girdėjau žodį „lietuvis“, naudojamą kaip paaiškinimą kažkieno padarytam nusikaltimui. Liūdna, kad daug kas, netgi visuomenėje gerai žinomi dragūnai ir statkevičiai švaistosi tokiais pareiškimais kasdieninėse situacijose ir tarsi perša mums, kad lietuviai yra blogi žmonės. Be abejo, turime nusikaltėlių ir blogo linkinčių žmonių. Vis dėlto, negalime leisti jiems formuoti mūsų suvokimo apie save pačius.
Šalys, į kurias mūsų tautiečiai išvažiuoja dirbti ir kurias mes matome kaip sektiną pavyzdį, labai dažnai kenčia nuo žymiai gilesnių korupcijos ir susvetimėjimo problemų. Daugeliui norvegų, britų ar amerikiečių tautybė nėra reikšmingas bendras vardiklis. O mums vis dar yra. Todėl nenaudokime jo paaiškinti mūsų ydoms. Spjaukime į nepilnavertiškumo kompleksą, nes jis, o ne Žaliojo tilto skulptūros ar užsienio valstybių povandeninė įtaka, yra didžiausias balastas Lietuvos progresui.
Daug lietuvių dirba tyliai ir sėkmingai konkuruoja kultūros, mokslo ir verslo srityse su tais, kuriems mes galvojame, kad niekada neprilygsime. Kuo daugiau tokių ambicingų lietuvių, Niujorke ar Plungėje, tuo daugiau pasieksime. Jau daugiau nei du dešimtmečius atstatinėjame sugriautą valstybę: didindami skaidrumą politikoje, nuiminėdami skulptūras, integruodamiesi į pažengusių šalių bendruomenę. Manau, kad sekasi puikiai, bet tam, kad sektųsi dar geriau, turime atsikratyti paties paskutinio sovietinio relikto – neapykantos sau – ir keisti suvokimą apie save. Iš pradžių (nors su tuo ir nesutiktų kai kurie supykę dizaineriai) – kad esame ne mirštanti, bet dar ilgai augsianti šalis. Toks supratimas padės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!