Kuo aiškiau tą suprasime, kuo greičiau tai pripažinsime, tuo Lietuvai ir lietuviams bus geriau. Todėl, kad bet kokia finansinė pagalba regionams atimtais pinigais iš didžiųjų miestų ne gerina tų regionų padėtį, bet blogina visos Lietuvos situaciją.
Skamba žiauriai? Tegu, gyvenimas ir yra žiaurus. Čia tik kvailos Žiobrio mintys? Negi vakariečiai tokie kvaili vykdydami savo regionines skatinimo politikas? Nesakysiu, kad pridaryta šimtai studijų, kaip iš tiesų neefektyviai ar net veltui panaudojami pinigai tokioms politikoms, vis tiek netikėsite. Verčiau sakysiu skaudesnį argumentą – vakariečiai yra tiesiog turtingi, kad galėtų sau tai leisti, o Lietuva (kol kas!) yra per skurdi šiems pinigų švaistymams ir bergždžioms pastangoms.
Londonas, Paryžius – milijoniniai miestai, kuriuose susitelkę moksliniai, finansiniai, kultūriniai centrai, kur sukasi paprastam žmogui nesuvokiami pinigai. Gabiausi žmonės ten plūsta iš viso pasaulio, kad uždirbtų savo šimtus tūkstančių ar milijonus. Tuos milijonierius brangiai aptarnauja restoranai, kirpyklos, dizaineriai, kuriems nubyra nemenka dalis. Iš visos šitos pinigų mašinos paimti ir padalinti likusiems regionams ne tik kad yra ką, bet gal net ir negaila. Panašiu, tik mažesniu mastu galima kalbėti apie Briuselį, Amsterdamą, Dubliną, Ediburgą, Vieną ir t.t.
O dabar atsakykit – ką galima paimti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos ir padalinti? Ar šie miestai jums panašūs į ekonominius gigantus, į kuriuos plūstų žmonės ir pinigai? Geriausiu atveju čia atvažiuoja dvyliką klasių baigęs abiturientas ir provincijos, kurio balai leidžia įstoti į prestižinę ekonomikos specialybę Vilniaus universitete, o baigęs studijas jis įsidarbins skandinaviškame banke už didesnę nei vidutinę algą.
Vidutinišku atveju čia atvažiuos vidutinis abiturientas, kad įsidarbintų už du tūkstančius penkis šimtus litų kokioj valdiškoj įstaigoj ir tikėsis, kad gaus nedidelę premiją, apie kurią, aišku, parašys visa žiniasklaida.
O koks blogiausias atvejis? Kai gabiausias abiturientas išvažiuoja į Londoną, Paryžių ar Amsterdamą, kad baigtų mokslus ten. Ir liktų. Kai provincijos abiturientą atveža į Vilniaus ar Kauno oro uostą, kad jis išskristų juodo darbo dirbti svetur, apie tą patį darbą nė negalvojęs pačiame Vilniuje ar Kaune. Bet juk taip ir yra. Dešimtys, šimtai tūkstančių jaunų žmonių jau išvažiavo ar dar išvažiuos. Nes net Lietuvos didžiajame mieste yra nepakankamai kuo užsiimti. Kam studijuoti į 500-tuką vos patenkančiame universitete, jei gali rinktis top 50-tą? Kam dirbti padavėju čia už 1000 litų, kai išleidus pinigus maistui ir būstui, daugiau nieko nelieka, jei tą patį gali daryti Londone, tik ten lieka bent kiek daugiau? Atsakymas – niekam. Dėl to ir turim tokius emigracijos skaičius.
O dabar pagalvokit - jei Lietuva nevaidintų turtuolio, kuriuo nėra, ir užuot leidusi pinigus gal 15-kai universitetų, ir juos sutelktų keliems stpriausiems? Žinau, kad norėtųsi turėti aukštąją mokyklą kiekviename kaime, ypač - kuriame gyveni, bet gal geriau viena ar kelios, bet geros? Jei Lietuvos universitetas papultų į šimtuką, gal mažiau gabiųjų išvyktų ir net užsieniečių pritrauktume? Jie čia liktų ir kurtų verslus, uždirbtų pinigus, kuriuos ir vėl čia išleistų? Kodėl Lietva vaidina turtuolę ir asfaltuoja žvyrkelį iš kaimo į kaimą, kuriuo pravažiuoja penkios mašinos per dieną, kai šimtai tūkstančių Kauno vairuotojų daužo savo automobilius duobėse kaip Mėnulyje?
Taip ir priartėjom prie kulminacijos. Žinau, kad jums kiekvienams kyla tas pats pasipiktinimas –kodėl sostinės gyventojas geresnis, kad jam viskas atitektų? Ne, sostinės gyventojas nėra geresnis, tiesiog už 10 milijonų asfaltuota gatve provincijoje pasinaudos 100 žmonių, o dideliame mieste – 10 kartų daugiau.
Jei mūsų didieji miestai būtų patrauklesni, gal iš jų mažiau emigruotų ir dar kitus priimtų. Nes iš provincijos žmonės važiavo ir važiuos. Galima tai vadinti urbanizacija, globalizacija ar ekonomine migracija. Nežinau tėvo, kuris nenorėtų, kad jo vaikui būtų geriau. O geriau ten, kur yra geresnis universitetas, geresnė darbo vieta ir jų pasirinkimas didesnis, daugiau pramogų. To provincijoje niekada nebus, net jei pastatytų nuostabų fabriką, priimsiantį visus kaimo gyventojus. Regionai gali suteikti nuostabų gamtos artumą. Deja, vien artuma gyvas nebūsi.
Patraukliai trinkelėmis grįstas ir gėlėmis apsodintas Druskininkų kurortas nėra geras pavyzdys – nei tai apsaugojo miestą nuo emigracijos iš jo, nei tai padidino algas – vidutinis darbo užmokestis net Pakruojo, Kaišiadorių ar Rietavo rajone didesnis. Širvintos nėra konkurentas Vilniui ar Kaunui. Tai Vilnius (bando) konkuruoti su Londonu ir Dublinu. Ir pralošia ne tik jiems, bet net Rygai bei Talinui.
Kai išleisit savo vaikus į gyvenimą, linkėsit aukštumų. Negi norit, kad to jie siektų Norvegijoje, o ne čia? Lietuvai gyvybiškai būtina truktelti didžiuosius miestus į priekį. Kitaip paskui regionus grius ir jie. Nes stenėdami šūkį „Ir Kaune galima gyventi“ toli nenueisim.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!