Kreipimasis į neatsakingus gyvūnų augintojus: tu juk vis tiek „žinai“ geriau

 (50)
Artėja pavasaris - rujos metas katėms ir šunims. Noriu paskatinti šeimininkus: būtinai leiskite lakstyti savo nesterilizuotiems gyvūnams lauke! Būtinai, tegu susilaukia vadų, nors jų niekam nereikės, nes šuniukų ir kačiukų kur kas daugiau, nei žmonių, norinčių juos auginti. Ir praėjus mėnesiui kitam, ramiai kreipkitės į gyvūnų globos organizacijas, kad paimtų jūsų nuosavų augintinių jauniklius, nes „jūs privalote“.
© Shutterstock nuotr.

Kažkas, nagi, sutvarkykite mūsų problemas! Kažkaip padovanosite, kažkam. Už kažkokias lėšas nuparazitinsite, gydysite, skiepysite, na, ir kažkaip kažkam, kada nors... Gal...

Pasakysiu paslaptį – privalo priimti tik sanitarinės karantino tarnybos. Jos pasirašo su savivaldybėmis sutartis, kad iš esmės negali nepriimti. Tik kad atlaisvintų vietą, turės užmigdyti jau esančius joje gyvūnus. Taip jūs kažkam, patekusiam į karantiną anksčiau, atimsite gyvybę. Na, bet juk ne savo rankomis, tai argi dėl to dabar nemiegoti naktimis?

Ir juk neskambinėsite į tokią tarnybą paklausti, ar šunyčiai jau pasigavo marą (jūs gi jų neskiepijate, nes tai neįprasta jūsų aplinkoje). Miegosite ramiai.

Todėl tikrai, sakau – dauginkite. Veiskite. Prieglaudos ir sanitarinės tarnybos juk neturi rūpintis pabėgusiais, mirusių šeimininkų paliktais, pasiklydusiais, gimusiais gatvėje gyvūnais. O kam? Svarbiausia – sutvarkyti augintinių nesterilizuojančių šeimininkų problemas. Nes nereikalingų jauniklių veisimas yra jų šeimininkų teisė ir, greičiausiai, pareiga. Juk gyvūnas turi turėti palikuonių!

Nesvarbu, kad paskui jūs juos nugalabysite arba iškaišiosite po gimines, kurie paims tik tam, kad nesusipyktų ir niekad nemylės įpirštos dovanos. Dar galima nunešti į turgų, atiduoti moterėlėms, kurios parduos už kelis litus bet kam, galbūt tokiam pat būsimam veisėjui. Arba jei neparduos – išmes pakeliui miške. Na, bet kokiu atveju, problema sutvarkyta.

O sterilizuoti negalima. Nemoralu.

Tu greičiausiai nesi vargeta, kuris tikrai neturi lėšų sterilizacijai ar kastracijai, ar negalėtum jų susitaupyti. Greičiausiai moki skaityti ir gali susirasti informaciją. Turbūt turi mašiną ir gali nuvežti iki veterinarijos gydyklos, kur atliktų operaciją, nes mažame miestelyje, pripažinkime, dažnas veterinaras to nedaro ir nei girdėti nenori – skiepija tik kuilius ir arklius, nes čia tautiečių moralė kažkur dingsta.

Ko gero, žinai net, kad prieglaudos - ne guminės, kad vargais negalais išsilaiko iš aukų. Kad perėjus per keletą kiemų galima būtų užpildyti pusę prieglaudos tikrais beglobiukais, juos socializuoti ir ieškoti namų, tačiau jiems paprastai nebelieka vietos, nes... Egzistuoji tu, daugintojau. Tu, tavo „moralė“, tavo kasmet atnešamos naujos vados ir keiksmažodžiu pagražintas prašymas neaiškinti tau, kaip gyventi. Juk žinai geriau.

Visus tuos metus, kai gyvenimas eina į priekį, kai sklaidomi kvaili mitai apie „tik po pirmos rujos“, „tik po pirmos vados“, „bus nuobodus ir storas“, tu vis tiek žinai geriau. Ir tavo vardas dar kol kas Lietuvoje – legionas...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Maži Seimo narių padėjėjų atlyginimai: ar jie skiriami pritraukti tik gražias studentes? (81)

Žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie Sauliaus Skvernelio užslėptą norą pasikelti sau atlyginimą. Ir nieko čia tokio, nes, tiesą pasakius, mūsų parlamentarai lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių parlamentų nariais – skurdžiai.

Po ilgo laiko apsilankė sporto salėje – kolegų sportininkų komentarai suerzino (48)

Niekada negalvojau, kad man prireiks apsilankymų sporto salėje. Visada aktyvus mano laisvalaikis – jodinėjimas, šaudymas ar archeologija padėdavo man išlaikyti geras kūno linijas. Tačiau pernai atšventęs trisdešimtmetį, nusprendžiau atsikratyti vadinamojo alaus pilvo (alkoholio nevartoju).

Dviejų vaikų mama: noriu būti reikalinga savo kraštui, bet nebegaliu (102)

Man 46 metai, esu pilna vidinės ugnies ir noro būti ir gyventi Lietuvoje, noriu būti reikalinga savo kraštui.

Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia (78)

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (46)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.