Štai čia ir yra visų šiandieninių bėdų priežastis, ir paaiškinsiu kodėl.
Kiekvieno kapitalisto (šiandieną Lietuvoje vadinamo gražiu verslininko vardu) siekis yra gauti kuo didesnį pelną kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tai skatina verslininką diegti naujoves, didinti darbo našumą, gerinti produkto konkurencingumą. Kaip žinoma, šiandieninės naujovės brangiai kainuoja. Norėdamas jas įdiegti pas save, verslininkas turi imti paskolas banke arba naudoti gautą pelną. Todėl jas įdiegęs, aišku, kaip galima greičiau nori grąžinti tam tikslui išleistas lėšas ar paskolas bankui. Pirmieji žingsniai – personalo mažinimas. Apie atlyginimo kėlimą likusiems darbuotojams negali būti kalbos, nes yra priežastis: reikia grąžinti skolas ir kaip galima greičiau pradėti gauti pelną.
Ši sistema gerai veikė iki tam tikros kritinės ribos.
Kadangi technologijų modernizavimui buvo išleidžiami vis didesni piniginiai resursai, o jų grąža visada vėluodavo, valstybės, teikdamos nuolaidas investuotojams, neteko didelės dalies mokesčių, jų egzistavimui trūkdavo lėšų, kurias jos buvo priverstos skolintis.
Taigi, visuomenės uždirbtos lėšos buvo naudojamos ne jos poreikių tenkinimui, bet buvo taškomos kitam pelno siekimo lenktynių etapui.
Verslininkas, įdiegęs pas save naujoves, ne tik išstumia iš darbo rinkos dalį savo darbuotojų, bet ir „suvalgęs“ konkurentą išstumia iš jos ir jo darbuotojus.
Dėl to, nuolat didėjo armija „nebereikalingų žmonių“ (bedarbių, pensininkų ir pan.), kurie ne tik neįnešdavo savo indėlio, kurdami gėrybes, bet atvirkščiai, patys reikalavo išlaikymo.
Tokiu būdu visose šalyse mažėjo pajėgių vartotojų skaičius, o ir pats vartojimas susitraukė iki piliečio biologinės gyvybės palaikymo lygio, t.y. maistas, būstas, drabužiai (second hand parduotuvėse).
Šis procesas iššaukė naują virsmą: verslininkai nebegalėjo parduoti savo tokiomis didelėmis pastangomis ir lėšomis sukurto produkto, o valstybės nebegalėjo surinkti mokesčių savo egzistencijai.
Tokiu būdu ši sistema galėjo veikti iki tam tikros kritinės ribos, kol buvo skolinamasi: piliečiai ir verslininkai - bankuose, valstybės - bankuose, tarptautinėse finansinėse organizacijose, pas savus piliečius.
Skolinimąsi spartino ir pati demokratinė sistema, kur išrinktieji ribotam laikui tiek vietinėse savivaldose, tiek Vyriausybėse, kad pratęstų savo egzistenciją valdžioje, stengėsi įtikti savo rinkėjams, gyveno ne pagal išgales, neatsakingai ir nekontroliuojamai skolindamiesi.
Be to, bankai, genami to paties pelno siekimo bizūno, vietoje to, kad dalyvautų projektuose, kur būtų vystoma gamyba ir visuomenės užimtumas, skolindami visiems norintiems pinigus į kairę ir į dešinę, patys atsidūrė prie bankroto ribos
Rezultate dauguma piliečių, verslininkų, bankų ir valstybių liko vieni kitiems skolingi, o šansų dar daugiau pasiskolinti vis mažėjo. Be to skolų mastai pasidarė fantastiniai ir apie jų grąžinimą nebegali būti ir kalbų.
Todėl niekam neskolingos valstybės pasaulyje liko tik tos, kurios apsčiai turi šiandieną tarptautinėse rinkose paklausių iškasenų arba anglies - vandenilinių energetinių resursų. Netgi valstybė, kuri atsiskaito už importo prekes ir energetinius resursus savo pačios spausdintinais „žaliaisiais“, įklimpusi į rekordines skolas.
Iš man žinomų išimtį sudaro gal tik Estija, turinti altruistinę valstybę - investuotoją (Suomiją) ir Kinija, kurios komunistinė valdžia laiku pažabojo besotį verslininkų pelno siekimą.
Galima tik įsivaizduoti kokios šiandieną būtų Lietuvos valstybės skolos, jei 700 tūkst. mūsų šalies ekonominių pabėgelių būtų įsilieję į šiandieninių bedarbių gretas ir šalis negautų milijardinės paramos iš Europos Sąjungos.
Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad Grybauskaitė, Kubilius, Uspaskich, Zuokas ar koks nors kitas gelbėtojas ką nors galėtų čia pakeisti, nes liberaliojo kapitalizmo sistema nuo pat savo gimties buvo taip užprogramuota, kad po kurio laiko ji turėjo žlugti.
Todėl dabar eiliniam pagyvenusiam Lietuvos piliečiui (šiandieną dar vadinamam homo sovieticus) darosi suprantama, kad visas Vakarų pasaulio blizgesys, kuris buvo jo matomas sovietmečiu, buvo pasiskolintas ir kad šitas, taip vadinamas, geras gyvenimas vieną kartą turėjo pasibaigti.
Čia labai gerai tinka posakis: tik pradėjome gerai gyventi ir pinigai pasibaigė.
Šios liberalaus kapitalizmo sistemos baigties liudininkais šiandieną mes ir esame. Apie jos reanimavimą jau niekas nebekalba. Kalbama tik apie sistemos agonijos pratęsimą, kad būtų spėta pakeisti ekonominę sistemą. Laiko liko nedaug, o gal jau ir pavėluota, nes skausminga liberalaus kapitalizmo griūtis gali pasaulį taip toli nustumti atgalios, kad ekonomikos kėlimą reikės pradėti nuo žagrės įsisavinimo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!