Jei žmogus yra tik kūnas, tai jis numiršta, pradeda irti ir todėl yra palaidojamas. Taigi, tokiu atveju kapinėse yra lankomi pūvantys žmonių kaulai ir nėra jokios prasmės jiems degti žvakutes, tvarkyti aplinką, statyti paminklus. Kaulai dėl to netaps vertingesni.
Jei sakysite, kad tokiu būdu pagerbiamas mirusiojo atminimas, tai prieštarausite patys sau. Juk žinote, kad mirusių atminimą saugome savo širdyse, o ne kapinėse. Taigi, atminimas gyvas tol, kol gyva mūsų sąmonė, kol mes patys prisimename mirusiuosius, kol šiais prisiminimais dalinamės su kitais žmonėmis. Akivaizdu, kad tai nuo kapinių lankymo nepriklauso.
Antrojo požiūrio šalininkai yra didžiausi nesusipratėliai. Jei tikite, kad žmogus yra kūnas, kuris turi sielą, tai reiškia, kad tikite ir Dievu. Jei tikite Dievu, tai vis dėlto reiškia, kad žmogaus esmė yra ne kūnas, o siela, nes kūnui mirus, siela gyvena toliau. Taigi, jei tikite į Dievą, privalote priklausyti trečiajai iš paminėtųjų žmonių grupių, manančių, kad jie yra sielos, kurios laikinai gyvena fiziniuose kūnuose.
Jei galvojate, kad esate sielos, kokia prasmė lankyti yrančius kūnus, kurie tebuvo laikini skafandrai? Jei sakysite, kad žvakės šviesa šildo mirusio žmogaus sielą (vėlę), tai atsakysiu Jums taip: negi galvojate, kad mirusio žmogaus siela sėdi prie kūno ir laukia, kada ją kas nors sušildys?
Esu tikras, kad jei esame sielos, po mirties turime nepamatuojamai įdomesnių užsiėmimų, nei sklandyti prie dvokiančio kūno, su kuriuo nieko doro nebegalime nuveikti. Mes juk nevaikštome ratais vėl ir vėl aplink neatitaisomai sudaužytą automobilį.
Keisčiausia yra tai, kad dauguma į kapines veržiasi vieną ir tą pačią dieną metuose. Tuomet ties kapinėmis dažniausiai susidaro automobilių spūstys, į tokias vietas kursuoja papildomi autobusai. Žmonės būriais skuba lankyti kapų ir tuo pačiu stengiasi parodyti kitiems, kaip jie rūpinasi mirusiaisiais. Nors šis rūpestis mirusiesiems – bet kuriuo atveju nė motais ir iš tiesų parodo žmonių nesugebėjimą mąstyti. Negana to, šis elementarus neišprusimas atsispindi ir Lietuvos įstatymuose, pagal kuriuos lapkričio pirmoji – visų Šventųjų diena – valstybinė šventė.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad būti kapinėse, tvarkyti mirusiųjų kapus, ant jų auginti gėles ir panašiai nėra jokios prasmės. Tam skirtas dėmesys, energija, išlaidos gali būti nukreiptos prasmingesniems dalykams. Faktas, kad žmonės tik būdami kapinėse geba prisiminti laikinumą, rodo jų sąmoningumo stygių. Tiems, kurie tvarko mirusiųjų kapus, vedini tradicijų gerbimo, taip pat stinga suvokimo ir drąsos keisti tokį tamsų, per amžius nesikeitusį požiūrį į žmogaus kūno mirtį.
Norisi tikėti, kad pasaulis tobulėja – siūlau tobulėti visomis kryptimis, nustoti elgtis automatiškai ir pradėti mąstyti prieš kiekvieną poelgį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!