Šiame straipsnyje pamėginsiu pasižiūrėti, kaip savo darbą atlieka Lietuvos krepšinio komentatoriai, kaip jų komentavimą vertina prie televizoriaus sėdintys žiūrovai.
Anot N. Kesmino, komentatoriumi gali tapti bet kurios profesijos atstovas. „Tu gali restorane nešioti padėklus ar turguje pardavinėti džinsus – jei turėsi iškalbą, galėsi dirbti komentatoriumi. Lietuvoje nėra jokios komentatorių mokyklos ir mes visi esame savamoksliai, o dauguma prie pulto sėda tiesiog atėję iš gatvės. Pamenu, kaip atėjau aš, L.Kunigėlis, tas pats R. Petrauskas. Atėjome tiesiog iš gatvės“.
R. Petrauskas prisipažino, kad komentatoriaus karjerą pradėjo įkalbėtas draugų dalyvauti komentatorių konkurse – kuriame jis laimėjo. Ne vienas komentatorius savo karjerą pradėjo dirbdamas radijuje.
Komentatoriaus duona nėra tokia jau paprasta, įtikti žiūrovams sugeba ne kiekvienas, o savo „nusišnekėjimais“, kurie dar vadinami „komentatorių perliukais“ ar nepamatuotomis emocijomis verčia imtis už galvų ar tiesiog gerai nusijuokti.
Didžiausią patirtį sukaupęs komentuojant krepšinio varžybas turi L. Kunigėlis. Jis dirbo 16 Lietuvos krepšinio lygos sezonų, 3 Europos vyrų krepšinio čempionatuose, 2 Olimpinėse žaidynėse, 1 pasaulio čempionate, komentavo 5 NBA pirmenybes. R. Petrausko taupyklėje taip pat gausu aukščiausio lygio varžybų komentavimo patirties, įskaitant Olimpines žaidynes, Pasaulio ir Europos čempionatus. Jam komentavimas ir darbas, ir hobis. Šių dviejų komentatorių galimybės mums yra aiškios ir daugiau diskutuoti kaip ir nėra prasmės.
Jei anksčiau krepšinį dažniausiai komentuodavo vos du komentatoriai – L. Kunigėlis ir R. Petrauskas - ir buvo ginčijimasi, kuris iš jų geresnis, tai šiame sezone per TV ekranus galėjome išgirsti ir rinktis geriausią girdėdami dešimties komentatorių balsus (L. Kunigėlis ir N. Kesminas iš „Lietuvos Ryto“ televizijos, S. Nalivaika, A. Budraitis, Ž. Aleksandravičius iš „Sport1“, R. Petrauskas, V. Čeponis, G. Reklaitis, M. Rainys iš „Viasat Sport Baltic“ ir T. Meškonis iš LRT).
Tik klausimas, ar išaugus tokiam skaičiui – komentavimas tapo kažkuo geresnis, įvairesnis ar įdomesnis? Kad įvairesnis – taip. Kad geresnis ir įdomesnis - sunku pasakyti. Daugelis iš šių komentatorių komentuoja ne vien krepšinį, tačiau ir kitas sporto šakas, o Tautvydas Meškonis gali pasigirti komentavęs ir tokias egzotiškas sporto šakas kaip sportinis ėjimas, akmenslydis, šuoliai slidėmis nuo tramplyno ir t.t. Pasak Meškonio: „Svarbu, kad tavo komentavimas netrukdytų žiūrovui“.
Lietuvoje dėl taupymo sumetimų dažniausiai rungtynes komentuoja vienas žmogus, retsykiais du. Tačiau vėlgi, jei bus du prasti komentatoriai, tai iš to naudos nebus. Geriausias pavyzdys būtų: vienas profesionalus komentatorius ir krepšinio ekspertas ar treneris, išmanantis krepšinio vidaus virtuvę, galintis pakomentuoti vieną ar kitą situaciją krepšinio kalba, panagrinėti derinius. NBA lygoje rungtynes komentuoja net po tris komentatorius, Lietuvoje tikriausiai dar ilgai to nebus.
Jaunosios kartos komentatoriai Lietuvoje įnešė tam tikro naujumo, ko iki tol nebuvo. Sakyčiau, savotiškai įdomu išgirsti kiekvieno stilių, nusimanymą krepšinio detalėse, įvykių traktavimą.
Vienas iš paskutinių nuskambėjusių komentatorių – Aurimas Budraitis. Kuris po vienų rungtynių susilaukė nemažai dėmesio, kai per parą į „Youtube“ įdėta video su jo komentavimu buvo peržiūrėta daugiau nei 35 000 kartų. Turbūt daugelis galėtų pavydėti. Tačiau kai kurie tokį jo komentavimą palaikė neobjektyviu ir šališku, o dėl nepamatuotų emocijų – tiesiog riaumojimu. O kiti, priešingai teigė, kad tokio komentatoriaus seniai reikėjo. Na, iš tikrųjų tokio emocingo komentatoriaus Lietuvos krepšinis dar neturėjo. Ramiems lietuviams tai buvo kažkas naujo, tačiau jei lygintume su pietų europiečiais - čia nieko nebūtų keista.
Pats Aurimas vadovaujasi, kad 60 procentų poveikio žiūrovams sudaro vaizdas, 30 – intonacija, 10 – kalba. Anot jo: „labai svarbus sporto šakos „vidinis“ išmanymas. Ne ką mažiau svarbu ir įtikinamumas. Jei dirbdamas komentatoriumi sugebėjai įtikinti, vadinasi, atlikai puikų darbą“.
Šiaip nieko prieš jį neturiu. Kas patinka man jo komentavime – tai, kad greitai reaguoja į pasikeitusias situacijas, nepasimeta. Komentavime jaučiasi balansas tarp to, kas vyksta aikštėje ir to, kada reikia panagrinėti statistiką, istoriją, ir tai darant nenuklystant į lankas. Jei reikėtų pasakyti, kuriam komentatoriui komentuojant išgirsi daugiausia „perliukų“ - tai Budraitis būtų pirmasis sąraše.
Saulius Nalivaika – visiškai priešingo stiliaus komentatorius. Santūrus ir rimtas, nepasižymintis didelėmis emocijomis ar ypatingai didele iškalba. Kai kurie teigia, kad jis nesugeba sudominti žiūrovo, dažnai vartoja tas pačias frazes. Šis komentatorius iš visų išsiskiria tuo, kad komentuodamas žiūrovams pateikia labai daug įvarių skaičių, statistikos, istorijos. Ir tai tęsiasi visas rungtynes. Nalivaika tikriausiai prieš kiekvienas rungtynes turi atsispausdinęs bent 5 puslapius įvairios informacijos, kurią pateikia žiūrovams.
Tikriausiai nėra taip svarbu, kiek tritaškių per praėjusį sezoną įmetė viena komanda, ar kokia persvara buvo nugalėję išvykoje prieš tris metus. Nalivaika, skaitydamas savo popierius, dažnai net nepakelia akių į tai, kas vyksta ekrane. Ne kartą įdomūs varžybų momentai taip ir liko nepastebėti arba tiesiog nutylimi. Kas liečia pačių rungtynių komentavimą – jis nėra prastas, matosi, kad žmogus turi daug žinių, išmanantis visas krepšinio subtilybes.
Trečiasis - „Sport1“ komentatorius Žilvinas Aleksandravičius komentuodamas labai įsijaučia į pačias rungtynes ir pats nepajaučia, kada reikia padaryti pauzę, kada turi būti emocijos. Jis komentuoja labai greitai ir vienodai. Jei žiūrėsi pirmą kėlinį ir ketvirto kėlinio paskutinę minutę esant lygiam rezultatui - bus viskas praktiškai taip pat, arba įmestas lemiamas tritaškis paskutinę sekundę - emocijos visiškai vienodos. O tai tuo pačiu pasidaro ir monotoniška. Be to, dažnai painioja žaidėjus.
Vaidas Čeponis iš visų kitų išsiskiria tuo, kad gali apibūdinti kiekvieno žaidėjo stipriąsias ir silpnąsias savybes. Be to, gali pakomentuoti žaidybines situacijas, teisėjų veiksmus ar komandų taktiką. Nors jis nėra labai emocingas, tačiau įtemptais rungtynių momentais gali užsivesti ir kaip reikiant pastūgauti. Be to, turi neblogą humoro jausmą, negaili šmaikščių epitetų, kas irgi nekliudo per rungtynes. Bėda ta, kad neturi taisyklingos tarties ir komentuoja tarsi dejuodamas ir kai kuriose rungtynėse jaučiamas šališkumas.
Mindaugas Rainys savo komentavimo stiliumi labai panašus į Ž. Aleksandravičių. Kalba daug, bet tik tam, kad kalbėtų. Jam sunku sudominti žiūrovą. Matosi, kad trūksta ir krepšinio žinių, supratimo tam tikrose situacijose, analizinių gebėjimų. Toks jausmas, kad šis komentatorius rungtynėms ruošiasi labai minimaliai. Vėlgi ta pati bėda – komentavimas nuobodus ir monotoniškas.
N. Kesminas krepšinį komentuoti pradėjo visai neseniai. Tačiau sukaupęs didelę komentatoriaus patirtį. Ir, sakyčiau, debiutas buvo visai neprastas. Nors, pasak paties: „neužtenka iškart paėmus mikrofoną ir kalbėti, reikia laiko prisitaikyti. Pirmiausiai reikėtų netrukdyti žiūrovui stebėti varžybų, o jeigu dar kažkuo padedi, tai gerai. Nereikia žiūrovo erzinti. Jeigu ko nesupranti, geriau nesigilinti, svarbiausia – informatyvumas, profesinis įžvalgumas, o ne kuo daugiau žodžių per minutę“.
Visus šiuos dalykus komentatorius stengiasi pritaikyti ir krepšinio aikštelėje. Aišku, ne viskas pavyksta - kartais painioja žaidėjus, nesugeba staigiai perprasti situacijos. Galbūt galima įžvelgti kažkiek ir šališkumo.
Čia pateikiu lentelę, pagal kurią įvertinau kiekvieno komentatoriaus sugebėjimus(už geriausią vietą daugiausiai taškų):
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
