Klijuojamos „runkelių“ etiketės – pažeminimas rinkėjams

 (59)
Ateis diena, kai aštriadantis lietuvis beisbolo lazda tvos progresyviajam savo broliui per galvą ir susirinks jo išmaniuosius prietaisus.
Andrius Kubilius, Algirdas Butkevičius
© DELFI (V.Kopūsto nuotr.)

Lietuvos visuomenė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo yra maždaug vienodai pasidalinusi į dvi skirtingas stovyklas – viena idealistų, orientuota į vakarietiškas vertybes ir progresą, kita - pragmatiška, orientuota į čia ir dabar „paimamas“ vertybes ir gėrybes.

Kiekvieni Seimo ar prezidento rinkimai nedidele persvara žymi kažkurios pusės pergalę – Vytautas Landsbergis prieš Algirdą Brazauską, Artūras Paulauskas ir Kazimira Prunskienė prieš Valdą Adamką, socialdemokratai prieš konservatorius.

Viena iš stovyklų – dešinieji, kuria tolimus valstybės ateities planus, įmantriomis kalbomis brėžia tautos ir valstybės vystymosi gaires, kai tuo metu kairieji paprastos liaudies kalba šneka apie dešrą ant stalo, minimalią algą ir tai, kas aktualu paprastam rinkėjui šią dieną.

Pastarieji Seimo rinkimai šventė kairiųjų pergalę. Rinkėjų dauguma pasirinko ne gerai su ekonomine krize susitvarkiusią vyriausybę, ne kalbas apie išmaniąją Lietuvą, lazerius, biotechnologijas ir įvairias neapčiuopiamas vertybes, o pažadus apie pigią dešrą ir didelę algą. Kaip viena moteriškė gatvėj kalbėjo – nesvarbu, kad nepadarys, vis tiek balsuosiu už tuos, kurie daugiau žada.

Kas lėmė pastarųjų metų kairiųjų ir populistinių jėgų iškilimą, vadinamo žemės referendumo organizatorių pasisekimą? Paslaptingos Rusijos jėgos, nematomos rankos, maišančios valdžios kortas?

Ne, manau, kad pagrindinė priežastis yra dešiniųjų arogancija. Ir būdami valdžioje, ir per rinkimus dešinieji pūtėsi savo pasiekimais, šnekėjo įmantriais ekonominiais terminais ir, mano galva, iš aukšto žiūrėjo į neišprususį rinkėją. Šiandien iš dešiniųjų jėgų ir jiems prijaučiančių taip pat nėra jokio noro bendrauti su kairiųjų elektoratu.

Atvirkščiai, jiems klijuojamos runkelių, varguolių ar pašalpinių etiketės. Iš jų šaipomasi. O tai tik sukelia šių žmonių primityvų pyktį ir agresiją. Tačiau šie žmonės nėra kažkokie požemių gyventojai, jie yra pusė mūsų tautos, mūsų pusbroliai, tetos ir dėdės. Užuot niekinę ir žeminę, dešinieji galėtų paprasta žmonių kalba jiems aiškinti savo vertybes ir pritraukti savo pusėn. Kitaip ateis diena, kai aštriadantis lietuvis beisbolo lazda tvos progresyviajam savo broliui per galvą ir susirinks jo išmaniuosius prietaisus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (40)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (281)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.

Emigravau į Angliją studijuoti – kai grįžęs pamačiau kainas, negalėjau patikėti savo akimis (262)

Esu Audrius, man 21-eri metai, gyvenu Londone. Šiuo metu dirbu ir studijuoju elektronikos, tinklų, robotikos ir kompiuterinių sistemų inžineriją.