Kiekvienos šeimos istorija skirtinga kaip skirtingi visų mūsų gyvenimai. Skirtingi ir siekiai, troškimai. Manau, kad kiekvienam duota, kiek jis gali panešti.
Mano istorija ne ką gražesnė ar liūdnesnė. Mes su vyru taip pat labai ilgą, sunkų kelią ėjome, kol sulaukėme dviejų vaikučių.
Bet... Tas sunkus, varginantis laukimas, pastangos duoda ir kitą gyvenimo patirtį. Pradedi pastebėti kitus vaikus, mamas, tėčius. Darai išvadas, kaip netinkamai ar tinkamai jie auklėjami, kaip elgiasi. Ko nedarytum ar darytum pati.
Ir tik vieno klausi: kodėl nemylintys, vaikams dėmesio stokojantys tėvai taip lengvai sulaukia vaikų ir jų nevertina? Su jais nesielgia kaip su sau lygiais? Nuolatos užgaulioja, smurtauja (tiek fiziškai, tiek psichologiškai)?
Nesuvokia, kad jie asmenybės, juos reikia ugdyti, padėti jiems suvokti pasaulį, padėti jiems pažinti jį. Padėti, kad gyvenimo kelionė būtų įdomi, spalvinga, teikianti daug džiaugsmo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo patirtimi, papasakokite savo išgyvenimus. Gal galite su kenčiančiomis poromis pasidalinti savo istorija, įkvėpti juos? O gal norite pasidalinti nuomonę apie vaikų reikšmę gyvenime, manote, kad jie nebūtini pilnaverčiam gyvenimui? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: