Aš esu katalikė. Galėčiau melstis dieną naktį, kad kitą religiją išpažįstantieji degtų savam pragare. Aš esu heteroseksualė. Būtinai dalyvausiu kitose gėjų ir lesbiečių eitynėse ir iškaršiu tiems nevykėliams homoseksualams kailį. Aš esu baltaodė. Lai visi spalvotieji neišlenda į dienos šviesą ir nesipainioja mano tiesiame ir plačiame kelyje. Aš turiu aukštojo mokslo diplomą, ir ne vieną. Visi prasčiokai – man iš kelio, eina profesorė iš darželio. Aš nesėdžiu invalido vežimėlyje, nesergu AIDS, nesu kurčia, akla ar nebylė. Tačiau visuomet būnu akla, kurčia ir nebylė tiems, kurie turi fizinę ar protinę negalią bei sveikatos sutrikimų. Aš esu moteris. Tik feminizmas išgelbės pasaulį.
Jeigu galvojate, kad esu tobula ir sutinkate su viskuo, kas išvardinta aukščiau, toliau galite nebeskaityti: vaisto nuo bukumo nėra, bet užtat yra gerų veterinarų, kurie gydo net ir tokius pasiutusius žvėris kaip Jūs.
Su visais kitais, kurie dabar sukioja pirštą prie smilkinio ir (garsiai) keikiasi dėl aukščiau išsakytų tipinio visada dėl visko teisaus, netolerantiško ir nepakantaus žmogaus teiginių, norėčiau padiskutuoti apie vietos mūsų visuomenėje nerandantį reiškinį – toleranciją.
Palikime antrame plane nesenus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimo įvykius, kuomet vedini kažkokių neaiškių nacionalistinių tikslų keli išsišokėliai užpuolė Lietuvos muzikos industrijos genijų Viktorą Diawara, o kažkada anksčiau gatvėje – ir atlikėją Berneen. Tame pačiame antrame plane palikime ir vieną gražią 2010 metų pavasario dieną vykusią seksualinių mažumų demonstraciją, kuomet spygaujančių už tvoros ir keliančių sąmyšį politinių homofobų buvo ženkliai daugiau, negu norinčiųjų draugiškai iškelti spalvotą vėliavą.
Nenoriu išskirti Lietuvos, kaip ypatingai netolerantiškos valstybės, nors netgi pačių Lietuvoje gyvenančiųjų nuomonė, tyrimai ir vieši pasisakymai leidžia kabinti netolerancijos akmenį po kaklu: mes puolame iššaukiančiai atrodančius ir kitaip mąstančius gatvėje, mes neįsivaizduojame užsieniečių, dirbančių šalia savęs, mes netoleruojame tautiečių, dirbančių užsienyje. Mes taip pat netoleruojame išpažįstančiųjų kitokį tikėjimą, tačiau patys, būdami krikščionys, mėgaujamės kūniškais malonumais iki vestuvių. O juk mūsų religija to netoleruoja, tai kokie gi mes tada krikščionys?
Visgi žvelgiant globaliau, tolerancijos problema išlieka aktuali daugumoje valstybių, ne tik Lietuvoje. Net ir tokia griežtos teisėtvarkos propaguotoja kaip civilizuotoji Amerika, su visomis savo 50 valstijų, kasdien kenčia nuo rasistinių išpuolių ir susišaudymų vidury baltos dienos.
Kita vertus, 2011 metais atliktais sociologiniais tyrimais nustatyta, kad Portugalija yra tolerantiškiausia Europos šalis asmenims, išpažįstantiems kitokią religiją. Stebėtina, tačiau tie patys tyrimai Prancūzijai skyrė antrąją vietą – šaliai, tais pačiais metais uždraudusiai musulmonėms moterims viešose vietose veidus slėpti po šydais (dėvėti džihabus). Ar tai tik nesusipratimas, ar viešas pasityčiojimas iš tolerancijos sąvokos?
Grįžtant prie situacijos Lietuvoje, reikia pastebėti, kad mažumų netoleravimas čia jau susipynęs su akivaizdžiu ignoravimu: Lietuvos Respublikos Seimas net nesvarsto 2011 metų rudenį užregistruoto Partnerystės įstatymo projekto, įteisinančio santuokas tarp tos pačios lyties atstovų, motyvuodamas tokio įstatymo prieštaravimu Konstitucijai. Mūsiškiams, ko gero, būtų naudinga pamatyti užsienio muzikos atlikėjo Ricky Martin fotosesiją žurnalui „Vanity Fair“, kur jis pozuoja su savo partneriu ir vaiku – nieko ten nėra baisaus, atgrasaus ir prieštaraujančio moralei, tik laimingi besišypsantys veidai.
Plėtojant pamąstymus apie prieštaravimus Konstitucijai, kyla klausimas, kokios interpretacijų ribos suteikiamos Konstitucijoje deklaruojamai visų asmenų lygybės idėjai? Įdomu tai, kad iš 206 pasaulyje egzistuojančių suverenių valstybių tos pačios lyties santuokos įteisintos 10 šalių ir 5 Amerikos valstijose. Argi konstituciniai principai, deklaruojantys lygybę, visose šalyse yra tokie skirtingi, ar jie panašūs, tiesiog interpretuojami ne vienodai? Ir nuo ko priklauso tų interpretacijų turinys? Nuo tų politinių homofobų, užimančių postus valdžioje, provincialumo, konservatyvumo, visuomeninių stereotipų ar baimės būti nepopuliariems?
Tolerancijos sąvoka yra aiškiai apibrėžta psichologiniuose šaltiniuose ir, ko gero, neverta kartoti, kad pagrindinė tolerancijos išraiška yra kantrybė bei pakantumas. Tačiau ar tai reiškia, kad turime tiesiog pasyviai kantriai pakęsti tuos - kitokius nei mes, ar aktyviai išreikšti savo palaikymą ir toleranciją kitokiems įsitikinimams ieškant vieningumo su mąstančiais ir besielgiančiais kitaip? Mados gigantė Coco Chanel yra pasakiusi: „Man nesvarbu, ką jūs apie mane galvojate. Nes aš apie jus išvis negalvoju“.
Galbūt ir geras požiūris, palengvinantis požiūrį į gyvenimą, ypač turint omenyje faktą, kad pati Coco iš pradžių buvo atstumta visuomenės dėl savo inovatyvių dizaino idėjų. Nors ta pati visuomenė dabar yra, gerąja prasme, pamišusi dėl Chanel prekinio ženklo. Taigi mano nuomone, negalvoti, užsimerkti ir nusisukti nuo problemų – lengviausia, bet ne pati geriausia išeitis. Tačiau pripažinus, kad pasaulyje egzistuoja ne tik juoda ir balta spalvos, blogiau tikrai nebūtų. Galbūt netgi mūsų pačių gyvenimas nušvistų gražesnėmis, ryškesnėmis spalvomis.
Ir dar gi nemanau, kad truputis tolerancijos sukeltų anarchiją valstybėje. Nes netolerancija skatina dar didesnį susipriešinimą ir jaukia visuomenę. Žinoma, jokiu būdu negalima naudoti netolerancijos kaip preteksto darant nusikaltimus, pavyzdžiui, romų tautybės žmonių įprotis vogti elektrą visais atvejais negali būti toleruojamas ir skatinamas, tačiau kuo mums nusikalsta visi kiti, sąžiningai dirbantys, mokantys mokesčius ir negyvenantys vien iš socialinių pašalpų, tačiau mąstantys, atrodantys ir besielgiantys kitaip?
Vietoje epilogo. Helen Adams Keller, amerikiečių rašytoja ir politinė aktyvistė, kuri, beje, buvo pirmasis kurčias ir aklas asmuo, įgijęs aukštąjį meninį išsilavinimą, pasakė, kad „aukščiausias išsilavinimo pasiekimas yra tolerancija“. To visiems ir linkiu – išsilavinimo ir tolerancijos. O dabar komentaruose galite išvadinti mane kvailu musulmonišku gėjumi. Nes man nesvarbu, ką jūs apie mane galvojate.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!