Jis atrodė kaip ir didžioji dalis mūsų daugiabučių šiandien – stovėjimo aikštelėse duobės, žolė numindžiota, maži vaikai lauke keikiasi, o vyresni rūko, laiptinės prispjaudytos. Visi šio namo gyventojai buvo nuolat nepatenkinti ir skundėsi valdžia, kuri, anot jų, nesutvarko kiemo ir nesukuria jiems tinkamesnių gyvenimo sąlygų.
Bet po kurio laiko Jono kaimynai pastebėjo, kad jo gyvenimas kitoks. Namai tvarkingi, šeimos nariai gražiai sutaria, vaikai stiprūs ir mandagūs. Kaimynai, aišku, apkalbinėjo Jono šeimą, bet slapta labai pavydėjo. Ir vieną saulėtą dieną, kai kaimynų ir Jono nuotaika buvo gera, jie paprašė Jono papasakoti, ką jis daro kitaip, kodėl jo gyvenimas taip stipriai skiriasi nuo jų. Ir Jonas atskleidė jiems paprastą ekonomikos dėsnį.
Dėsnį, kurį supratęs, gali pakeisti savo gyvenimą. Todėl aiškino jį labai paprastai. „Kiekvienas žmogus kuria kažkokią vertę. Štai, pavyzdžiui, kiemo valytojas ryte iššlavęs kiemą nudžiugina žmones, kurie ryte eidami į darbą mato kiemą tvarkingą. Jis sukuria pridėtinę vertę, už kurią kiekvienas namo gyventojas sutiktų mokėti po 2 Lt. Taigi, jeigu name gyvena 65 žmonės, tai skaičiuoti paprasta: valytojas sukūrė vertę už 65 x 2 = 130 Lt. Jei jis taip dirba 15 dienų per mėnesį, jis sukuria vertės už 130 x 15 = 1950 Lt. Atskaičiavus visus mokesčius, valytojas uždirba 1000 Lt.“.
Tada Jonas pamatė žmonių žvilgsnius ir išgirdo klausimą: „Bet kaip visa tai gali padėti mums gyventi geriau?“. Jonas nusišypsojo ir paklausė, kaip jiems atrodo, ką reikėtų daryti, kad kiemo valytojas uždirbtų daugiau. Kiemo gyventojai negalvodami sušuko, kad įmonė, kurioje dirba valytojas, turėtų pakelti jam atlyginimą. Jonas atsiduso ir papildė juos: „Taip, Jonas galėtų nueiti pas darbdavius ir paprašyti pakelti atlyginimą iki 2000 Lt į rankas, juk jo atliekamas darbas ir sukuria žmonėms būtent tokią vertę. Bet ar darbdavys gali mokėti daugiau, jei darbo vertė išlieka ta pati, o mokesčių juk reikia mokėti daugiau?“/ Ir žmonės ėmė pritariamai linksėti.
Matydamas jų nekantrumą Jonas ėmė pasakoti, kokių veiksmų ėmėsi valytojas: „Jis skyrė savo likusias laisvas 15-lika dienų per mėnesį tam, kad išmoktų kiemą šluoti greičiau ir efektyviau. Jis konsultavosi su kitais kiemsargiais šlavėjais ir padidino savo efektyvumą taip, jog jo per dieną sukuriama vertė padidėjo, mat per tą patį laiko tarpą jis spėdavo iššluoti du kiemus. Kitaip tariant, jis padvigubino savo darbo efektyvumą.“
Kaimynai neatrodė sužavėti tokiu istorijos posūkiu. Jie buvo įsitikinę, kad nesvarbu, kiek tu sukursi vertės, vis tiek daugiau uždirbti neįmanoma. Bet Jonas nenusileido ir tęsė pasakojimą toliau: „Vėliau valytojas nuėjo pas darbdavius ir parodė akivaizdžius įrodymus, jog sugeba dirbti net du kartus efektyviau. Tačiau šio valytojo darbdavys nebuvo geranoriškas ir nesutiko pakelti savo darbuotojo atlyginimo bei nurodė grįžti atgal prie darbo. Bet valytojas buvo stiprus žmogus ir suprasdamas, kad žino būdą, kaip dirbti du kartus efektyviau, išėjo iš darbo ir įkūrė savo įmonę. Jis įdarbindavo valytojus ir mokydavo juos dirbti du kartus efektyviau. Nereikia net sakyti, jog savo darbuotojams jis mokėjo tiek, kiek jiems ir priklausė“.
Tačiau kaimynai nenorėjo tikėti, jog tai gali būti sėkmingo gyvenimo receptas. „Apmokydamas kitus dirbti efektyviau, šis valytojas labiau padidino savo sukuriamą vertę ir kiekvienas jo mokymus praėjęs žmogus dar labiau prisidėdavo prie didesnės vertės kūrimo. Vėliau jis įsteigė profesionalių kiemsargių mokyklą, kurioje ruošė geriausius šlavėjus – taip jis uždirbo vis daugiau, tuo pačiu leisdamas uždirbti ir kitiems. Uždirbdamas daugiau jis galėjo geriau pasirūpinti savo šeima bei sergančiais tėvais“.
Pagaliau kaimynai suprato Jono mintį, tačiau nenorėjo tikėti ir klausė, kurgi tą žmogų galima rasti dabar. Ir Jonas jiems atsakė: „Tas žmogus stovi prieš jus, tai aš“. Išgirdę istoriją bei matydami jos herojų prieš savo akis, jie suprato, jog už savo gyvenimą atsakingi jie patys – tik jie gali kurti sau geresnes gyvenimo sąlygas ir niekas kitas to už juos nepadarys. Ir iš tiesų, po dviejų metų šio namo gyventojai jau uždirbo vidutiniškai 500 Lt daugiau. Dalį šių pinigų jie skyrė kiemo priežiūrai, o kitą dalį – savo vaikų gerovei kurti. Štai taip ir dingo duobės jų kieme, vaikai žaisdavo su didesniu džiaugsmu ir visi dažniau šypsojosi.
Bet Jonas vis dar matė žmonių, kurie neketina keisti savo gyvenimo taip, kad sukurtų didesnę vertę. Juos pasikvietęs, jis klausė, kodėl jie nenori keistis? Žmonės murmėjo, jog čia valstybės reikalas, juk ji turi rūpintis namų kiemais, vaikų švietimu, jais pačiais ir jų atlyginimais. Bet Jonas jiems ir tarė: „Įsivaizduokite mažos parduotuvės pardavėją – savininkę. Ji nesukuria didesnės vertės, bet valstybėje priimamas įstatymas, kad visi žmonės turi uždirbti dvigubai daugiau. Ir kas tada? Kad galėtų tiek pat pelno kiek ir anksčiau, prekių kainas ji turi padvigubinti. Ir atėjęs pirkėjas, kuris dabar uždirba dvigubai daugiau, už prekes turi mokėti irgi dvigubai daugiau. Ir niekam nėra jokios naudos. Vienintelė nauda žmogui bus tada, kai jis sugebės sukurti daugiau naudos“.
Palikdamas kaimynus susimąsčiusius Jonas pridūrė: „Valstybė kuria valstybės gerovę ir mes nelabai galime daryti įtaką jos sprendimams, tačiau galime daryti įtaką savo, savo šeimos gyvenime, mus supančioje aplinkoje. Tad nuo to ir pradėkime“.
Norėdami, kad ir mūsų gyvenimas būtų toks pat geras, kaip ir istorijos daugiabučio gyventojų, turime suprasti tą ekonomikos dėsnį, apie kurį pasakojo Jonas. Valstybės gerovę kuria valstybė, šeimos – šeima, o savo gerovę kuriame mes patys. Sukūrę savo gerovę, kursime savo šeimos gerovę, o galiausiai ir savo valstybės gerovę. Tad kartu ieškokime būdų, kaip sukurti didesnę vertę kitiems žmonėms, ir gyvenimas pradės keistis!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!