Tradiciniams politikams už tai nedovanojama tradiciškai, o su parlamento linksmintojais situacija kiek kitokia. Populiarių laidų ar renginių žvaigždės turėjo didžiulį pranašumą palyginti su paprastais politikais – jos buvo arčiau paprastų žmonių. Tas artumas pasireiškė humoro forma, dainomis, dažnutėmis, sarkazmu, žodžiu, tuo, kuo gyveno visuomenė, bet ne politikai. Žvaigždėms pavirtus politikais tapo nebeaišku: kaip mes dabar ir iš ko juoksimės. Ir apskritai ar juokinga?
Po rinkimų tokių nebereikia nei politikams nei rinkėjams
Vienas buvęs tokios buvusios politinės partijos pirmininkas yra pasakęs: „Tokių kaip mes visoms partijoms reikėdavo, reikia ir reikės". Tačiau jis nutylėjo vieną nemalonią tiesą, kad po rinkimų tokių nebereikia nei politikams, nei rinkėjams. Kodėl? Tokie gamtos ir politikos dėsniai. Žvaigždės gražios, kai į jas žiūri iš toli, kai fantazuodamas įsivaizduoji jų spindesį. Žvaigždės patrauklios, kai juokiesi iš jų pokštų ir sąmojo, tačiau kai rimtais politiniais sprendimais šokėjas, dainininkas ar humoristas turi galimybę ir lemia tavo mokesčius, buitį, švietimą, – visai nebejuokinga.
Tai turėtų būti pamoka apie politiką svajojantiems pramogų liūtams
Politikoje (beje, ir visur) egzistuoja toks nedėkingas dėsnis – kai kurie politikos spektaklio aktoriai taip susitapatina su jiems paskirtu vaidmeniu, įsijaučia į jį, kad ilgam būna apimti transo. Blogiausia, kad vieną dieną tokie žmonės pasijunta pranašesni už režisierių ar kūrinio autorių ir scenoje pradeda nusilenkinėti jų vardu. Vaizdas ilgainiui tampa juokingas, o kiek vėliau – net ir labai apgailėtinas. Taip kartais elgiasi ne tik rinkimų kampanijose linksmintojų vaidmenį atliekantys, bet ir kampanijas finansuojantys. Pavyzdžiui, verslininkas vieną dieną susivokia, kad jis gali taip pat it koks politikas būti, o gal net ir geriau. Kartais, žinoma, tai pavyksta, bet dažniau – ne. Labai dažnai tai primena situaciją, kai po nuolatinių konsultacijų su dizaineriu ar architektu tūlas žmogelis pradeda galvot, kad jis pats, o ne dizaineris ar architektas, sugalvojo tam tikrą projektą.
Šventos pramogų vietos užimtos – teks ieškot kitų nišų
Kaip teka vanduo, taip ir rinka nuolat keičiasi ir įvairėja. Po ketverių „papolitikavimo“ metų sugrįžti pas tuos pačius prodiuserius tuo pačiu amplua jau nebeįmanoma. Žmonės pamilo jau kitus veidus, juokiasi iš kitų pokštų, cituoja kitus charizmatiškus pramogų verslo atstovus... Kas lieka buvusiesiems? Belieka tik vienas kelias – keistis, pradėti viską iš naujo arba bandyti pasakoti auditorijai senus anekdotus. Tik ar juoksis kas iš jų?
Koks būtų tokios politinio gyvenimo pamokos moralas? Turime sau pripažinti, kad teatro rūbininkas, kad ir koks jis bebūtų geras žmogus, nors jį gal net geriau nei naujai sužibusias jaunas teatro žvaigždes pažįsta kone visi nuolatiniai teatro lankytojai, tačiau dėl to jis nėra spektaklio pagrindinio vaidmens atlikėjas. Toks tad ypatingas tas mūsų politinis gyvenimas – mokomės vieni iš kitų, kartais pamokome vieni kitus. Taip ir turėtų būti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!