Belieka tikėtis, kad referendumo kaina išryškino politikos spragas, priminė, kad valstybės reikalai nėra vien biurokratinio aparato funkcijų vykdymas. Demokratija – tai apsišvietusios visuomenės apsisprendimo laisvė, nors iki tokios mums dar labai toli.
Prieš kelias dienas internetinėje erdvėje nuskambėjo dar vienas visuomenės jautrumo stygas užgavęs įvykis – rengiama peticija, kuri sieks pašalinti „Krantinės arką“, kuri dar vadinam „vamzdžiu“. Tiesa, pastarasis sujudimas kur kas mažesnės apimties nei referendumas, tačiau tai dar viena provokacija, kuri vilniečius suskaldė į atskiras stovyklas.
Abejojama, ar V. Urbanavičiaus darbą verta laikyti meno kūriniu, tačiau abejonių nekyla dėl kai kurių politikų – kai kurie Seimo nariai bando pasinaudoti vilniečių psichologija savo reitingams kelti, panašiai kaip tai darė P. Gražulis, kovodamas prieš homoseksualus, norėdamas išsilaikytų Seime.
Galbūt beveik 100 tūkst. litų kainavęs projektėlis kvepia afera, todėl dėl šios priežasties šiek tiek galima pateisinti tuos, kurie dar prieš kelerius metus norėjo skulptūrą nugriauti. Tačiau domina kiek kita reikalo pusė: kokias visuomenės problemas išspręstų statinio nugriovimas?
Vis dėlto manyčiau, kad šalia Neries upės įtvirtintas „vamzdis“ jau senokai kilusiame skandale turi kur kas daugiau reikšmės nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Išlošti gali tiek „griovėjai“, tiek palaikantys šiuolaikinio meno idėjas.
Pirmiesiems „kova“ prieš skulptūrą pasitarnaus kaip viešųjų ryšių akcija – jei pavyks nugriauti, psichozės apimta visuomenė liaupsins iniciatorius ne lyg partizanų vadus. Antriesiems tai puiki proga priminti visuomenei, kad šalia nykios praktinės kasdienybės klausimų esti ir diskusijos apie meną, kurios vis rečiau patenka į viešą erdvę. Kalbos apie kultūros reiškinius ar objektus greitai taps tik akademinių bendruomenių ar elitinės kultūros puoselėtojų reikalu. Viešų diskusijų įtampa kaip skandalas gali pasitarnauti vien dėl pačių svarstymų, kokia kūryba verta vadintis menu.
Galbūt žemdirbių tautai, kuriai trūksta vaizduotės ir išsilavinimo, kurios nusistovėjusį požiūrį apie darbą dar labiau įtvirtino sovietinis laikmetis, bus priminta, kad ne plūgo tempimas, ne aklas praeities stabų garbinimas ar šovinistinis užsisklendimas, o kultūrų įvairovė išlaisvina ir puošia žmogų, panašiai kaip referendumu buvo priminta, kad teiginys: „užteks kalbėti, metas imtis politikos“ yra absurdiškas.
Visiškai nenoriu sumenkinti mūsų tautos agrarinės kultūros palikimo, kurios autentiškumas nekelia jokių abejonių. Tik noriu priminti, kad provincialumas valstybės reikaluose pakiša koja ir neleidžia brandinti kūrybiškumo, tokiomis sąlygomis reikšmę praranda tas pats agrarinės kultūrinis paveldas. Nebrandi ir kompleksuota visuomenė linkusi be jokio skrupulingumo stipriai nekęsti arba aklai garbinti, tokia visuomenė šaukte šaukiasi stabų, horoskopų, banalių istorijų apie „žvaigždžių" gyvenimus.
Kai kurie žemdirbiai kartu su tauta galvoja, kad egzistuoja disonansas tarp kalbėjimo ir politikos. Tai nestebina - viešoje erdvėje nuolat kalbama apie vienalaikius projektus, tačiau apie pačią politikos esmę nutylima. Pavieniai konkretybių atvejai užstoja visuminį požiūrį į politiką, kaip visuotiną ir vientisą fenomeną. Paskęstama pavienių kasdienybės politikos problemų aptarinėjime, nutolstama nuo operavimo idėjomis.
Kad ir kaip bežiūrėtume į diskusijų objektu virtusį „vamzdį“, su klasikine meno samprata galbūt jis nesisieja, nors nereikėtų pamiršti ir maištaujančio meno tikslų – galbūt 2009-aisiais gremėzdišku kūriniu norėta atkreipti Europos dėmesį į tai, jog pasaulis tapo priklausomas nuo energetinių išteklių?
Be to, nedžiugina faktas, kad peticijos iniciatoriai su menu neturi nieko bendro. Skulptūros likimas bus sprendžiamas taip pat su menu nieko bendro neturinčių asmenų parašais. Galbūt reikėtų atsižvelgti į meno kritikų poziciją šiuo klausimu, o ne aklai rinkti parašus? Ar tikrai meno klausimus turėtų spręsti krepšininkai, manekenės ir mėgėjos dainininkės, įvairaus plauko pletkininkai, kuriais mes pasitikime labiau nei meno kūrėjais?
Turime suprasti, jog viena iš svarbiausių demokratijos prielaidų – idėjų įvairovė, sugyvenimas drauge su kitaip mąstančiais ir kitaip matančiais, todėl politikams vertėtų nustoti nuogąstauti dėl estetinių (paminklų griovimo) klausimų ir verčiau pagalvoti apie realias saugumo grėsmes, ekonomikos problemas, nesikišant į kultūrą – joje iki šiol užtektinai „pridirbta“. Dažniausiai apie kultūrą pagalvojama tik tuomet, kai reikia ką nors naikinti.
Lietuviai ypač paveikūs propagandai, kai nacionalistiniais šūkiais nurodomas priešas – lenkai, rusai, žydai ar kitos tautybės žmonės. Dėl žemės pardavimo irgi buvo kilusi masinė psichozė. Vamzdis taip pat užkliuvo. Tampame vieningi tik tuomet, kai nurodomas bendras priešas, tačiau sugyventi taikos sąlygomis mums trukdo išsilavinimo stoka. Nereikia jokios statistikos ar skaičiavimų - užtenka krislelio sveikos nuovokos, kad suprastume, jog švietimo padėtis Lietuvoje tik blogėja, tad nereikia tikėtis pernelyg didelio supratingumo kultūrinėje terpėje.
Kultūra, matyt, ir toliau egzistuos atskirų salelių pavidalu, o plati visuomenė į jas žvelgs su nepasitikėjimu ir įtarumu (nesuprantu, vadinasi, tai ,,nesąmonė“). Mūsų visuomenėje manekenės ir toliau užims kur kas garbingesnę vietą nei meno kūrėjai. Sunku ateityje įžvelgti prošvaisčių visuomeniniame gyvenime, tačiau verta tikėtis, kad žiniasklaidoje turėsime vis daugiau vietos dialogui, kuris bus bent menka atsvara viešiems plepalams apie kurios nors šiaulietės nuotykius, apsinuoginimą ar kitus niekalus, kuriems tapo pavaldus gausus neapsišvietusios visuomenės sluoksnis Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!