Kaip tik ėjau į kariuomenę su didžiausiu noru pabūti šiokioje tokioje vyriškumo mokykloje. Po metų tarnybos jaučiausi tikrai pakylėtas, suvyriškėjęs, disciplina tikrai „išmušė“ daug kvailų ir vaikiškų minčių, atsirado kitoks požiūris į gyvenimą ir jo sunkumus.
Tarnavau Lietuvos kariuomenėje 1993-1994 metais Vilniuje, Geležinio Vilko brigadoje (buvęs J. Kairiūkščio atskiras komendantinis batalionas). Ta tarnyba buvo labiau sargyba sovietų armijos paliktuose apleistuose daliniuose bei esamo dalinio tvarkymas, Krašto apsaugos ministerijos apsauga ir kitų objektų apsauga. Kaip tik buvo pasibaigusi blokada, ir kalbant apie aprūpinimą armijoje, apie maistą, šis nebuvo toks, kurį valgydavai su pasitenkinimu. Nebūdavo, kaip dabar: kasdien kotletukai, kepta vištiena ar karbonadas su daržovėmis. Tokį maistą matydavome tik per didžiąsias šventes.
Nebūdavo dušo kabinų, nebūdavo skalbimo mašinų, viskas būdavo taip, kaip sovietu armijoje, jokių patogumų, jokių malonumų,viskas skalbiama rankomis ir tik šaltu vandeniu, pasinaudojant muilo gabalėliu.
Pasiklausius, kaip viskas dabar yra kariuomenėje, dabar viskas skiriasi kaip diena nuo nakties. Ir tikrai nesuprantu tų verkiančių, aimanuojančių mamyčių, isterijon puolusių jaunuolių, kurie bijo savo šešėlio, bet nebijo kažkam galvų su beisbolo lazda daužyti, „žolės“ rūkyti ir vaizduoti kietą vyruką.Tokie vaikezai aplinkinių akimis tėra apgailėtini banditėliai, nerandantys vietos gyvenime.
Jei būtų galimybė, aš pats su didžiausiu malonumu šiais laikais vykčiau į apmokymus. Juk, manau, tikrai įdomu susipažinti su šiuolaikine ginkluote, su karine technika, pajusti karinių apmokymų dvasią, azartą. Juk čia – kaip vaikystėje, kai žaisdavome karą, tik čia jau su tikrais ginklais, tikra technika. Tikiu, kad didžioji dalis jaunimėlio, perskaitę šį straipsnį, išdės mane į šuns dienas. Sakys, kad buvau toks, anoks, nes ėjau į kariuomenę, tebūnie! Bet aš giliai širdy buvau ir esu įsitikinęs, kad vertėjo, kad man tie metai kariuomenėje tikrai davė daugiau naudos nei tiems, kurie pasiliko jos vengdami.
Grįžęs pasigedau ne vieno savo pažįstamo žmogaus, jie atsidūrė kalėjime, nes neturėjo, ką veikti. Linkiu jaunimui apmąstyti, pasverti visus „už“ ir „prieš“. Suaugusieji, manau, į tai žiūrėsite kaip į nuotykį, dėl kurio tikrai vertėjo atsisakyti klubų, vakarėlių, pasilinksminimų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau: