Karališkajam kūdikiui – daugiau dėmesio nei majų pranašautai pasaulio pabaigai

 (43)
Karalius mirė – tegyvuoja karalius! Praeituose Prancūzijos amžiuose nusėdęs iškilmingas pranešimas šiandien Jungtinėje Karalystėje atgimsta kiek kitokia forma – apriorine (lot. a priori – iš anksto, nepažinus faktų). Beje, karalius – šiuo atveju karalienė – nemirė. Karališkoji pora Catherine ir Williamas susilaukė sūnaus, kurio pasaulyje laukta tarsi išganytojo, o patsai Jėzus tokio dėmesio būtų galėjęs tik pavydėti...
Princas Williamas ir Kate parodė savo kūdikį
© AFP/Scanpix

Netgi majų kalendoriaus tryliktojo baktuno pradžia (išpranašautoji pasaulio pabaiga 2012 m.) nesulaukė tokio susidomėjimo ar, juo labiau, tiesioginio eterio. O gal veltui?

Maži vaikai nebūna blogi – visi jie angelėliai, tačiau visi vyrai iš prigimties yra begėdžiai. Tokią „logiką“, brukamą vienos kasdienės telenovelės, galima ir būtina pritaikyti šiam kūdikėliui. Kiekvienas vaikas, nesvarbu, kur gimęs ar dar gimsiantis, gali tapti Anderso Behringo Breiviko ideologijos epigonu ir imtis matematinių veiksmų su 77 aukų skaičiumi. Tai pasirinkimo teisė.

Kodėl vienu iš tokių negali būti būsimasis karalius? Juolab, kad turės garantuotą išsilavinimą, finansinę padėtį bei pamišusių gerbėjų. Socialinė bei kultūrinė padėtis nulemta iš anksto, kuri per karališkąjį auklėjimą bus įsigėrusi į vaiko sąmonę. Nuolat viešumoje gyvenantis žmogus sunkiai taps breivikininku, bet nepelnytų turtų švaistūnu bei santūraus geradario antipodu – lengvai.

Tai tik versijos, be kurių yra ir šimtai priešingų, tačiau tol, kol visos jos galimos, ekstazės būsena turėtų neapleisti tik karališkosios šeimos ir jos giminių bei draugų rato. Deja, taip nėra.

Dar praeitą savaitę TV ekranai mirgėjo išsišiepusių nėščių moterų veidais, kurios taip nuoširdžiai tikėjosi, kad jų vaikai gims tokią pat dieną, kaip ir Catherine kūdikis, finansiškai pajėgesnės net rinkosi tą pačią kliniką gimdymui. Iš tiesų darosi šiurpoka matyti subrendusias moteris, kurios dar negimusius savo sūnus ir dukteris laiko menkesniais už kitą dar negimusį vaiką.

Paprastai didžiausi autoritetai būna mirę: tai tie, kurie kadaise sugebėjo peraugti savo epochą ir būti sektinais pavyzdžiais. Šįkart turime absoliutų fenomeną: paskutinėmis savaitėmis dar negimęs kūdikis jau buvo pasaulinio lygio autoritetas. Būtų šaunu, jeigu karališkasis vaikelis po keliasdešimties metų tokiu taptų, bet šiandien jis yra tik paprastas vyras, gyvenantis toje stadijoje, kai jo pirstelėjimas arba raugtelėjimas kelia ne pasibjaurėjimą žmogumi, o šypseną ir džiaugsmą.

Šitas tarptautinis gimimo džiūgavimas savo butaforiškumu primena Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Iro mirties gedulą ir visuotinį šalies gyventojų rypavimą. Reikia pažymėti, kad liūdesį ir verksmą suvaidinti kur kas lengviau nei beprotišką džiūgavimą, kuriuo spinduliuoja britai.

Dar viena ypatybė – realios monarcho galios, kurios yra tik valstybinė dekoracija. Tokia pat, kaip valstybiniai apdovanojimai ant Leonido Brežnevo krūtinės sovietinio sąstingio laikais: tarsi iš senelių namų atitemptas žmogus ir pastatytas ant podiumo, kankinamas ligi paskutinės minutės, kol dar gali viešai skaityti kalbas. Panašias galias, ko gero, turės ir būsimasis karalius, jei nenuspręs pasukti savo keliu ir įrodyti, kad gali būti daugiau nei statulėlė dinastijos lentynos atkarpoje, esančioje jau už valdymo galias turinčių karalių riboženklio.

Būtent už to riboženklio lieka vienintelė monarcho pareiga – palaikyti kultūrinę tradiciją. Bet ar tai mažai? Tolerancija ir dorovė, aukšta moralė bei santūrumas kuria kitokio elito įvaizdį. Jeigu nulemta padėtis iš vaiko, iš karaliaus neatims galimybės būti žmogumi, jis gali tapti ne tik kelrode žvaigžde, bet ir šių laikų karaliumi Saule, kuris neužgos, o apšvies visuomenę. Būsimojo karaliaus laukia dideli darbai ir milžiniška atsakomybė.

Gaila, bet šiuolaikinė pop kultūra ir vartotojiškumas stengiasi tai užgniaužti ir įsprausti į kičo rėmus, buvimą karaliumi savaime tapatindami su vertybe, kultūra ir aukščiausiojo iš mirtingųjų idėja. Visa tai remiasi į paprasčiausią verslą ir naudojimąsi žmonių nekritišku žvilgsniu į išpūstą burbulą, kuris nesprogs, kol bus jį šlovinančių. (Gal dar reikia surengti tarptautinį aukcioną dėl princo Williamo sėklos? Būtų daug uždirbta, o pasaulyje atgimtų plikbajorių kultūra...)

Šitas burbulas gali pakišti koją pačiam karaliui siekiant savo gyvenimo idealų. Belieka tikėtis, kad vaikelis bus didesnis žmogus nei karalius, o jo idealas nebus burbulas. Gimimo fiesta yra perdėta šventė visuomenei, tačiau kebli padėtis žmogui, kuris dievinamas be priežasties gali ir sutrikti savo pusiaukelėje...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (188)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (119)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (183)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (115)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.