Karališkajam kūdikiui – daugiau dėmesio nei majų pranašautai pasaulio pabaigai

 (43)
Karalius mirė – tegyvuoja karalius! Praeituose Prancūzijos amžiuose nusėdęs iškilmingas pranešimas šiandien Jungtinėje Karalystėje atgimsta kiek kitokia forma – apriorine (lot. a priori – iš anksto, nepažinus faktų). Beje, karalius – šiuo atveju karalienė – nemirė. Karališkoji pora Catherine ir Williamas susilaukė sūnaus, kurio pasaulyje laukta tarsi išganytojo, o patsai Jėzus tokio dėmesio būtų galėjęs tik pavydėti...
Princas Williamas ir Kate parodė savo kūdikį
© AFP/Scanpix

Netgi majų kalendoriaus tryliktojo baktuno pradžia (išpranašautoji pasaulio pabaiga 2012 m.) nesulaukė tokio susidomėjimo ar, juo labiau, tiesioginio eterio. O gal veltui?

Maži vaikai nebūna blogi – visi jie angelėliai, tačiau visi vyrai iš prigimties yra begėdžiai. Tokią „logiką“, brukamą vienos kasdienės telenovelės, galima ir būtina pritaikyti šiam kūdikėliui. Kiekvienas vaikas, nesvarbu, kur gimęs ar dar gimsiantis, gali tapti Anderso Behringo Breiviko ideologijos epigonu ir imtis matematinių veiksmų su 77 aukų skaičiumi. Tai pasirinkimo teisė.

Kodėl vienu iš tokių negali būti būsimasis karalius? Juolab, kad turės garantuotą išsilavinimą, finansinę padėtį bei pamišusių gerbėjų. Socialinė bei kultūrinė padėtis nulemta iš anksto, kuri per karališkąjį auklėjimą bus įsigėrusi į vaiko sąmonę. Nuolat viešumoje gyvenantis žmogus sunkiai taps breivikininku, bet nepelnytų turtų švaistūnu bei santūraus geradario antipodu – lengvai.

Tai tik versijos, be kurių yra ir šimtai priešingų, tačiau tol, kol visos jos galimos, ekstazės būsena turėtų neapleisti tik karališkosios šeimos ir jos giminių bei draugų rato. Deja, taip nėra.

Dar praeitą savaitę TV ekranai mirgėjo išsišiepusių nėščių moterų veidais, kurios taip nuoširdžiai tikėjosi, kad jų vaikai gims tokią pat dieną, kaip ir Catherine kūdikis, finansiškai pajėgesnės net rinkosi tą pačią kliniką gimdymui. Iš tiesų darosi šiurpoka matyti subrendusias moteris, kurios dar negimusius savo sūnus ir dukteris laiko menkesniais už kitą dar negimusį vaiką.

Paprastai didžiausi autoritetai būna mirę: tai tie, kurie kadaise sugebėjo peraugti savo epochą ir būti sektinais pavyzdžiais. Šįkart turime absoliutų fenomeną: paskutinėmis savaitėmis dar negimęs kūdikis jau buvo pasaulinio lygio autoritetas. Būtų šaunu, jeigu karališkasis vaikelis po keliasdešimties metų tokiu taptų, bet šiandien jis yra tik paprastas vyras, gyvenantis toje stadijoje, kai jo pirstelėjimas arba raugtelėjimas kelia ne pasibjaurėjimą žmogumi, o šypseną ir džiaugsmą.

Šitas tarptautinis gimimo džiūgavimas savo butaforiškumu primena Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Iro mirties gedulą ir visuotinį šalies gyventojų rypavimą. Reikia pažymėti, kad liūdesį ir verksmą suvaidinti kur kas lengviau nei beprotišką džiūgavimą, kuriuo spinduliuoja britai.

Dar viena ypatybė – realios monarcho galios, kurios yra tik valstybinė dekoracija. Tokia pat, kaip valstybiniai apdovanojimai ant Leonido Brežnevo krūtinės sovietinio sąstingio laikais: tarsi iš senelių namų atitemptas žmogus ir pastatytas ant podiumo, kankinamas ligi paskutinės minutės, kol dar gali viešai skaityti kalbas. Panašias galias, ko gero, turės ir būsimasis karalius, jei nenuspręs pasukti savo keliu ir įrodyti, kad gali būti daugiau nei statulėlė dinastijos lentynos atkarpoje, esančioje jau už valdymo galias turinčių karalių riboženklio.

Būtent už to riboženklio lieka vienintelė monarcho pareiga – palaikyti kultūrinę tradiciją. Bet ar tai mažai? Tolerancija ir dorovė, aukšta moralė bei santūrumas kuria kitokio elito įvaizdį. Jeigu nulemta padėtis iš vaiko, iš karaliaus neatims galimybės būti žmogumi, jis gali tapti ne tik kelrode žvaigžde, bet ir šių laikų karaliumi Saule, kuris neužgos, o apšvies visuomenę. Būsimojo karaliaus laukia dideli darbai ir milžiniška atsakomybė.

Gaila, bet šiuolaikinė pop kultūra ir vartotojiškumas stengiasi tai užgniaužti ir įsprausti į kičo rėmus, buvimą karaliumi savaime tapatindami su vertybe, kultūra ir aukščiausiojo iš mirtingųjų idėja. Visa tai remiasi į paprasčiausią verslą ir naudojimąsi žmonių nekritišku žvilgsniu į išpūstą burbulą, kuris nesprogs, kol bus jį šlovinančių. (Gal dar reikia surengti tarptautinį aukcioną dėl princo Williamo sėklos? Būtų daug uždirbta, o pasaulyje atgimtų plikbajorių kultūra...)

Šitas burbulas gali pakišti koją pačiam karaliui siekiant savo gyvenimo idealų. Belieka tikėtis, kad vaikelis bus didesnis žmogus nei karalius, o jo idealas nebus burbulas. Gimimo fiesta yra perdėta šventė visuomenei, tačiau kebli padėtis žmogui, kuris dievinamas be priežasties gali ir sutrikti savo pusiaukelėje...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...