Ką nutyli supermamos?

 (353)
Esu turtinga moteris: turiu tris vaikus ir pilną spintą drabužių, kantriai laukiančių, kol suplonėsiu. Kai aplinkiniams pradėjau atrodyti supermama, nutariau nebevynioti žodžių į vatą. Visos mes mylime savo vaikus, kai gimsta, nenuleidžiame nuo jų akių ir t. t. ir pan. Tačiau motinystė - ne vien parausvinti romantiški vaizdeliai.
© Shutterstock nuotr.

Tai - ir pavydėti vilkikų vairuotojams, kurie mėnesių mėnesiais gali būti vieni. Nes mamą visi į visas puses tampo. Ir jei šeima nori mane pasveikinti, dovanodama bendrus pietus restorane ar išvyką, - siaubingai pramauna pro šalį. Nes man šventė, kai visi išsinešdina. Aišku, ne visam laikui. Bet jau valandai ar dviem - nuostabu.

Nesakau, kad visoms mamoms reikia vienatvės, bet paklauskit jų pačių, ko, nes tie mikseriai ir fenai jau nebetelpa stalčiuose. O kokią žinią transliuoja: būk geresnė mama ir gražesnė žmona. Būk dar labiau super.

Kas rytą atsibundu ekstazėje - koks nuostabus gyvenimas ir kokie nepakartojami mano vaikai. Negaliu patikėti, kad man taip pasisekė. Tačiau vakare, kaip taikliai rašė vienoje knygoje, su vyru jaučiamės kaip sužeisti pilietinio karo veteranai.

Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.

„Ir tu manai, apie TOKĮ gyvenimą aš svajojau?! Buvau savarankiška, laisva ir laiminga moteris. O dabar?“, - nevilties akimirkomis apsiverkiu. Vyras klausosi, raminančiai žiūri man į akis ir, ačiū Dievui , neįsižeidžia.

Kita vertus, būti mama - tai atrasti džiaugsmą smulkmenose. Ar neauginęs vaikų supras, kokia palaima vienam nueiti į tualetą. Vienam nusiprausti. Išmiegoti naktį nė karto nepabudintam. Aš, pavyzdžiui, normaliai miegojau prieš penkerius metus. Ir ką? Ir nieko. Daugybė mamų taip gyvena. Va, šiandien pirmą kartą po dviejų metų išsilyginau marškinius ir niekas netampė už lygintuvo laido. Esu ekstazėje!

Po mėnesio tėvystės atostogų grįžęs bendradarbis nustebino: ir su šeima pabuvo, ir kelias knygas perskaitė. Man, pastebėjau, nereikia knygyne ieškoti skyriaus „Naujienos”: po antro, trečio vaikos visos knygos naujiena.

Už tai „įvaldytas“ Lėlių teatro repertuaras, mintinai deklamuojamas „Zuikis puikis“, „Grybų karas“ ir kita vaikiška literatūra. Baletą „Čipolinas“ mačiau 5 kartus, „Spragtuką“ mažiausiai 6. „Mama, - klausiu savo mamos, - ar aš dar gyvenime skaitysiu?“. Ir ji man atsako: „Skaitysi, vaikiuk. Aš visą gyvenimą pirkau knygas, o dabar - skaitau. Ateis ir tau tas laikas“.

Vis dėlto, vienoje srityje nebepasieksiu savo mamos lygio: nebeišmoksiu raudonom aukštakulnėm basutėm bėgdama laiptais žemyn raudonu lūpdažiu mintinai pasidažyti lūpų.

Mano mama - daug stipresnė. Niekada negirdėjau jos prašant savo vyro: „Nepalik manęs vienos su vaikais - aš nė minutės viena neišgyvensiu”. Aš taip sakau.

Kartą bandžiau pasilikti viena su saviškiais. Pradėjau maitinti mažiuką, vyresnysis - tiesiai į vonią. Girdžiu, leidžia vandenį. Maudysis. Prašyk neprašiusi, kad palauktų. „Na ką, - sakau, - jei nuskęsi, laidosim“. Mato, kad nebedaro įspūdžio, atbėga į virtuvę, lipa ant stalviršio, siekia į viršų užkelto aliejaus: ruoš man vakarienę...

Grįžęs iš treniruotės vyras žiūri į miegančius vaikus, klausosi mano pasakojimo ir šypsosi: tokių aktyvistų ir norėjom. Šaunūs, sveiki, judrūs berniukai.

Išsiruošiu į klasės susitikimą - pirmą po 17 metų. Pirmas klausimas, žinoma, kuo apsirengti. Tačiau netikėtai kelionės planai pakimba ant plauko: mažylis kategoriškai atsisako mano pieno. Žviegia. Man kyla temperatūra. Prasideda siaubingas galvos skausmas, vėmimas. Gydytoja sako - per staigiai nutrūko maitinimas, organizmui stresas.

Bet vis viena važiuojam - tėčiui su vaikais padės pabūti seneliai, o aš susitiksiu su vaikystės draugais, juk taip ilgai planuota. Vakarėliui įsisiūbavus į kiemą įvirsta žviegianti mašina. Tai - mano laimė! Įdomiausia, kad per tas pora valandų iš tiesų visų labai pasiilgau.

Motinystė - pilna paradoksų. Didžiausias rebusas, kaip atsiduoti šiam pašaukimui ir neprarasti savęs. Kaip skirti vaikams pakankamai dėmesio ir uždirbti pinigų?

Lieki namie su vaikais - perekšlė. Eini į darbą - karjeristė. Atsiduodi šeimai - kūtvėla. Puoselėji save - egoistė.

Kad ir ką sakytų aplinkiniai, man būti mama - tai auginti žmogų, kuris, neištardamas, kad yra didelis, pasako esminę žinią: „Mama, aš - didis“.

Su Mamų diena, mielos mamos, močiutės, kaimynės , auklės ir kitos moterys, kurioms motinystė - auginti didį žmogų. Ne savo vienišumui pridengti, ne šeimos pilnatvei ir netgi ne motinystės patirčiai - tik dėl jo paties. Naujo ir vis atsinaujinančio gyvenimo.

Pabaiga

Atsakau į klausimą, ką nutyli supermamos:

a) kad jos - visai ne supermamos;
b) kad jų užnugaryje - padedantis žmogus arba visa jų komanda. Ir tik todėl jos super.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.