Ką 12-etis galvoja apie draudimą žiūrėti filmus su „N-13“ ženklu

 (52)
Perskaičiusi A.Tapino straipsnį apie „N-13“ filmus ir paaugliukų problemas, noriu trumpai papasakoti savo sūnaus pastebėjimus apie įstatymų norą apsaugoti juos nuo smurto scenų.
© Organizatorių nuotr.

Taigi, stovime kino teatre, eilėje prie bilietų į filmą „N-13“ ir mąstome, ar pavyks prasmukti be pažymėjimo, ar ne...

Belaukiant sūnus užsižiūrėjo į žaidimų automatą, pastatytą visai šalia bilietų kasų. Žaidimo automatas mokamas, leidžiama žaisti vaikams nuo 3-jų metų, o žaidimo esmė tokia: pyplys laiko rankose didžiulį plaktuką ir turi suspėti tvoti per galvą iš skylės išlendančiam žaisliniam monstriukui ar gyvūnėliui... Kad sulįstų atgal... Ir tvoja! Kiek tik turi jėgų!

Sūnus kiek pastebėjęs pyplio žaidimą, su kartėliu išsireiškė: „...keista ar ne? Į fantastinius filmus eiti draudžiama, nes ten bus smurto scenų, o čia vaikai trejų metų skatinami čiupti plaktuką ir trankyti gyviams per galvą. Tai nei žiauru, nei ką blogo skatina...“. Taigi, vertėtų susimąstyti prieš indeksuojant kino filmus, kokio amžiaus auditorijai jie tinkami. Na, o žaidimų automatai kupini
„kraujataškio“ ir kitokių smurto scenų nėra nei indeksuojami, nei „N-5“, „N-7“ nei „N-13“...

Esmė ne tame, kad reikia uždrausti žaidimų automatus ar pan., tiesiog kartais nepamatuotai griebiamasi daryti ką nors tokio, kad visuomenė greit pagerėtų... Manau, daug naudingiau būtų uždrausti į filmus, bent jau rimtus, vertus apmąstymo (pavyzdžiui, filmas apie M.K. Čiurlionį), neštis spragėsius ir litrus pepsikolos... Tokiame filme spragėsių čepsėjimas kelia šiurpą, tai nepagarba tiek M.K.Čiurlioniui, tiek tokio filmo kūrėjams...

Mama Ingrida

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Pasižiūrėjau, kas piktinasi mokinių skundais – atradimai nustebino (31)

Atvirkščiai nei dvyliktokė, rašiusi DELFI redakcijai, aš prisistatysiu. Sveiki, mano vardas Monika. Nusprendžiau netylėti ir aš.

Gyvenu Vilniuje ir gaunu 300 eurų. Dar skundiesi? (343)

Pastebėjau, kad aplinkui kaip virusas plinta kalbos, kaip blogai Lietuvoje, kaip kainos kyla o atlyginimai – ne, kaip emigrantai grįžę skundžiasi ir pan. Nejaugi tikrai čia taip blogai? Esu 3 kurso studentė. Studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, nuolatinėse studijose (paskaitos vyksta pirmoje dienos pusėje). Gaunu 116 eurų stipendiją. Taip pat dirbu 0,5 etato ir gaunu apytiksliai 200 eurų per mėnesį. Mano mėnesinės pajamos yra šiek tiek didesnės nei 300 eurų.

Ko nori urėdai? (53)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (490)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (478)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.