Ką 12-etis galvoja apie draudimą žiūrėti filmus su „N-13“ ženklu

 (52)
Perskaičiusi A.Tapino straipsnį apie „N-13“ filmus ir paaugliukų problemas, noriu trumpai papasakoti savo sūnaus pastebėjimus apie įstatymų norą apsaugoti juos nuo smurto scenų.
© Organizatorių nuotr.

Taigi, stovime kino teatre, eilėje prie bilietų į filmą „N-13“ ir mąstome, ar pavyks prasmukti be pažymėjimo, ar ne...

Belaukiant sūnus užsižiūrėjo į žaidimų automatą, pastatytą visai šalia bilietų kasų. Žaidimo automatas mokamas, leidžiama žaisti vaikams nuo 3-jų metų, o žaidimo esmė tokia: pyplys laiko rankose didžiulį plaktuką ir turi suspėti tvoti per galvą iš skylės išlendančiam žaisliniam monstriukui ar gyvūnėliui... Kad sulįstų atgal... Ir tvoja! Kiek tik turi jėgų!

Sūnus kiek pastebėjęs pyplio žaidimą, su kartėliu išsireiškė: „...keista ar ne? Į fantastinius filmus eiti draudžiama, nes ten bus smurto scenų, o čia vaikai trejų metų skatinami čiupti plaktuką ir trankyti gyviams per galvą. Tai nei žiauru, nei ką blogo skatina...“. Taigi, vertėtų susimąstyti prieš indeksuojant kino filmus, kokio amžiaus auditorijai jie tinkami. Na, o žaidimų automatai kupini
„kraujataškio“ ir kitokių smurto scenų nėra nei indeksuojami, nei „N-5“, „N-7“ nei „N-13“...

Esmė ne tame, kad reikia uždrausti žaidimų automatus ar pan., tiesiog kartais nepamatuotai griebiamasi daryti ką nors tokio, kad visuomenė greit pagerėtų... Manau, daug naudingiau būtų uždrausti į filmus, bent jau rimtus, vertus apmąstymo (pavyzdžiui, filmas apie M.K. Čiurlionį), neštis spragėsius ir litrus pepsikolos... Tokiame filme spragėsių čepsėjimas kelia šiurpą, tai nepagarba tiek M.K.Čiurlioniui, tiek tokio filmo kūrėjams...

Mama Ingrida

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (76)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.