Jautrioji Lietuva: garsiai rėksi - gausi nuolaidų

 (8)
Pamenu, kai dar mokiausi mokykloje, visi bijodavo ne matematikės, ne lituanisto ir net ne istorikės, kuri buvo direktoriaus žmona. Visi bijodavo nedidelio ūgio, apvalaino fizinio lavinimo mokytojo - nes jis garsiausiai rėkdavo. Jis rėkdavo šaižiu falcetu, nuo kurio cypdavo ausyse, jo burna būdavo didžiulė, kai jis rėkdavo - taškydavosi seilėmis.
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Jis nė karto niekam neužvažiavo į ausį, bet visi jo klaikiai bijodavo, nes jis siaubingai garsiai rėkdavo tik progai pasitaikius. Kažkas panašaus vyksta Lietuvoje. Kalbu ne apie mūsų miestus ir kaimus, kur daugiau mažiau visi gyvena draugiškai ir bendruomeniškai. Kalbu apie mūsų valdžią, kuriai riksmo terapija daro dideliausią įtaką. Ne pavienio rėkimo, bet riksmo išplėstomis, „teisybe“ švytinčiomis akimis, palydimo apokaliptinių tiradų - a la - „...dabar jau viskas...“, „..jei ne - tuomet viskas žlunga...“, „...kokia gėda...“, „... kaimynai vėl mus pralenks...“ - ir t.t.

Riksmas ir rėkimas - tai daro didžiausią įspūdį valdžios žmonėms, kurie tiesiog akimirksniu gali pakeisti savo ilgai ruoštus planus, kuriems ruošti buvo pasitelkti ekspertai, brangiai apmokami konsultantai ir partijų draugai.

Solidaus auksomedalininko povyza, TV ekrane vos nekibusio į atlapus E.Jakilaičiui finansų ministro išvedžiojimus apie ruošiamus pensijų kompensavimo būdus per kelias dienas numalšino ir pirmūnišką nuomonę pakeitė kilęs riksmas prieš automobilių mokesčius. Gerai, gerai, sako ministras ir jo draugai iš Gedimino vienuolika - nieko čia nedarysime, tik nerėkite.

Viena poniutė per knygų mugę pastatė mašiną į balą ir sutepė savo aukštakulnius, rėkė moterėlė - „kokia gėdaaaa...“. Ir kaip aidas atskriejo pritariantis valdžios balsas - „.. išties gėda, reiktų statyti naują tiltą, tiesiai į „Litexpo“. Galiu lažintis, jei poniutė nesustos rėkti, dejuoti ir eksponuoti purvinų savo „labutinų“, naujas parodų tiltas tikrai atsiras.

Rėkimas veikia ne tik pirmūną finansų ministrą, bet ir pragmatiškąjį kultūros ministrą: užteko parėkti kinematografo cechui apie dideliausias investicijas, einančias pro šalį. Užteko padejuoti apie nepakeliamas kūrybines nacionalinio kino kančias, apie Lietuvos kino belaukiantį Holivudą ir štai - PVM lengvatos kinematografui, mokestinės lengvatos kiną remiančiam verslui.

Ak, jei taip garsiai ir įtikinamai mokėtų rėkti rašytojai, jei apie investicijas sugebėtų raudodami
gražbyliauti dailininkai ar fotografai ir jų cechai, matyt, būtų panašiai pamaloninti. Bet, suprantama, ministrų ausis pasiekia tik garsiausi riksmai. Štai ir aludarių graudžios tirados, dejonės ir aimanavimai išgirsti.

Užteko tiesiog ašarojant paniurnėti apie jau jau uždaryti ruošiamas alaus gamyklas, parėkauti apie be alaus pražūsiančią Lietuvą - ėmė ir sumenko grasinimai - ketinimai iki penkiasdešimt procentų pakelti akcizą alui. Papildomų akcizų beveik nebus. Nes labai jau daug triukšmo. Labai jautri šalis - Lietuva.

Labai jautrūs žmonės jai vadovauja. Bet koks - garsesnis , grubesnis, tiesmukiškesnis žodis - tiesiog išmuša juos, Lietuvos vadovus iš pusiausvyros. Negražu taip patarinėti, bet rėkite. Kas garsiau rėksite - to ir tiesa bus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (202)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (39)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (287)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?

Po A. Baukutės gesto tylėti nebegaliu: uždaryti laidos čia nepakaks (1272)

Lietuvoje šiandien turime daug ko: yra nuostabių dalykų, yra labai blogų. Yra protingų žmonių, yra kvailių. Yra praeitis, yra ir realybė, tokia, kokia yra. Ir tai normalu, taip ir turi būti. Bet mes negalime to tik priimti ir nekalbėti apie visuomenės skaudulius.