O konkurencija mados srityje atsiremdavo tik į išmonę ir kruopštumą: kuri gražiau nuners, numegs ar išsiuvinės savo baltuosius rudos suknutės akcentus. Dabar rytais gatvėse jau nebepamatysi uniformuotų mokinukių. Populiariausia jų „uniforma“ – džinsai arba tamprės ir margos palaidinukės ar džemperiai. Tiesa, gimnazijos stengiasi ugdyti gimnazistų tvarkingumą, drausmingumą, patriotiškumą, pagarbą ugdymo įstaigai, įvesdamos reikalavimą ir vaikinams, ir merginoms dėvėti vienodos spalvos švarkus, tačiau jaunimas kaip įmanydamas stengiasi šio reikalavimo nesilaikyti.
Niekas nepaneigs, kad uniforma įpareigoja ir drausmina. Gal būtent todėl jaunimas, nepripažįstantis jokių apribojimų, norintis jaustis ir elgtis laisvai, vengia šitų pilkųjų ar žaliųjų švarkų? Tačiau esmė ne čia. Esmė yra tai, kad mūsų jaunimas jau nebesupranta, koks drabužis tinkamas eiti į mokyklą, o koks – į draugų vakarėlį.
Neseniai startavo didysis mūsų abiturientų išbandymas – prasidėjo brandos egzaminai. Dvyliktokai skubėjo į mokyklą nešini gėlėmis. Gražu – netikėtai pražydo visas miestas... Tačiau kaip atrodė mūsų vaikai, skubantys į pirmąjį rimtą savo žinių patikrinimą?
Vaikinai. Neįtikėtina. Ir be galo džiugu, nes dauguma vilkėjo kostiumus, ryšėjo kaklaraiščius. Pasitempę, susikaupę, rimti. Rankose gėlės... Ne vienas su neslepiamu džiaugsmu nulydėjo juos akimis ir, žinoma, prisiminė savo mokyklinius metus...
Merginos. Deja. Dauguma ir vėl su laisvalaikio rūbu – džinsais arba tamprėmis, taip išryškinančiomis visus anatominius linkius, kad nereikalinga net laki vaizduotė norint žinoti, kaip šios merginos atrodo nuogos – viskas ir taip tarytum ant delno. Ne ką daugiau slepia ir trumputės, pilvukus apnuoginančios, palaidinukės. Gražu, žinoma, labai gražu: jaunos, lieknos, žavios, drąsios, pasitikinčios savimi (kitas klausimas – kokiu stebuklingu būdu tie šiuolaikiniai džinsai iš viso laikosi ant klubų?). Tačiau... Ar tokia apranga tikrai tinkamas pasirinkimas atvykti į įskaitą ar egzaminą? Ar aštuoniolikmetėms jau ne laikas suprasti, kuo skiriasi rūbai ir bateliai, su kuriais važiuojama į gamtą, bėgama susitikti su draugais, su kuriais – į koncertą, spektaklį, o su kuriais – į egzaminą? Kas turėtų paaiškinti, koks rūbas yra puošnus, o koks kasdieniškas? Ir kokia apranga yra oficiali bei solidi vykstant į egzaminą ar einant į pokalbį su būsimuoju darbdaviu - juk toks laikas taip pat ne už kalnų.
O kas vis dėlto turėtų pamokyti savo dukteris, savo mokines, savo anūkes, kad nedera egzamino metu vilkėti džinsų, pro kuriuos sėdint visu gražumu matosi siaurutės šiuolaikinių apatinių kelnaičių juostelės ar net nuogo užpakaliuko užuomina (patikėkite – pasivaikščioję po egzamino patalpą neretai išvystumėte ir gerokai daugiau...). Ir kaip turi susikaupti ir egzaminą laikyti vaikinas, sėdintis tokiai panelei už nugaros ir matantis šitokį vaizdą? Ar šios atviros seksualinės užuominos gali jam leisti susitelkti į matematikos formules? Ir kaip turi jaustis mokytojai – egzamino vykdytojai – nuolat eidami pro šalį?
Aš ne už tai, kad sugrįžtų senųjų rudųjų mokyklinių uniformų era – jos buvo nehigieniškos (nes praktiškai dėl savo plisuotų sijonėlių neskalbiamos), nepatogios ir per storos šiltuoju metų laiku. Bet aš ir ne už tai, kad paauglės ir jaunos merginos mokykloje stengtųsi save išreikšti ne ugdymo procese ir popamokinėje veikloje, bet savo kūno ir madų demonstravime.
Net ir tai, kas gražu, kartais yra ne gražu, o nemiela akiai. Nes ne laiku ir ne vietoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone šia tema? Pasisakykite! Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: