Juk, ačiū visų religijų Dievams, mes laisvi žmonės. Ak, taip. Laisvė. Numylėta, Maironio, Bernardo Brazdžionio ir Justino Marcinkevičiaus sueiliuota, Jono Biliūno, Adomo Mickevičiaus ir kitų prozininkų aprašyta, lietuviškosios Eurikos Masytės apdainuota. Tik ar mes vis dar suprantame, kas yra LAISVĖ?
Daugelis iš mūsų gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, nedalyvavo kruvinuosiuose Sausio įvykiuose, todėl mums sunku suprasti tuos, kurie sako, kad laisvę reikia branginti. Juk naujajai kartai – tai savaime suvokiama duotybė. Gimei nepriklausomoje šalyje, todėl esi laisvas. Ir prieš kiekvieną valstybinę šventę mokykloje manęs klausia to paties: kas yra laisvė? O ką naujo aš galiu pasakyti, jei giminaičių, kurie buvo ištremti, pažinti nesuspėjau, jei pati negyvenau tais laikais, kai dėl laisvės kovojo miško broliai.
Vis dėlto keista, nes per televiziją kalbantys kostiumuoti dėdės kažkodėl dar primena homo sovieticus. Atrodo, kad jų viduje kažkas žiūri maldaujančiomis akimis į šeimininką ir prašo nors menko kaulelio. Deja, šeimininkas neatsilaiko ir tą kaukelį pameta. Tik kam tada svaidytis terminais, kurių esmės dar taip ir nesuprantome. Ar seniai priešinomės okupantų valdžioms, pasirašinėjome įvairias deklaracijas ir teisių bilius?
O, dainuojanti revoliucija, kur tu dabar? Norėčiau, kad grįžtų tos istorinės akimirkos. Juk jų dabar taip trūksta. Ir nesvarbu, kad tuo metu dar net nebuvau gimusi, bet kiek man teko skaityti apie tuos laikus. Tauta tada buvo vieninga ir siekė tos laisvės, kuri tapo tokia iškreipta ir labiau primena anarchiją. Ech, kaip reikėtų tų mitingų, kurie vykdavo Vingio ir Kalnų parkuose, kur skambėdavo patriotinės, liaudies dainos. Reikėtų uždegančių Nijolės Sadūnaitės kalbų prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Reikėtų, jog Suomijos radijas ir vėl transliuotų Estijos himną, kuris įstrigo broliškos tautos pasąmonėje bei reiškia jiems atgimimą.
Ir nors ši situacija šiek tiek primena iškreiptų veidrodžių kambarį, aš bandau rasti tą, kuris vaizdo nesudarkys (kas ten žino, gal man pasiseks?). Aš tiesiog jaučiu pareigą skelbti, kad laisvė ir šiandien yra vertybė, o ne duotybė, kad ją reikia puoselėti ir kurti.
Tai lyg koks muzikinis kūrinys, kuris niekuomet netaps tobulu, jei prie jo kūrybos neprisidės kiekvienas. Muziką ir žodžius jau kūrė tremtiniai, partizanai, Nepriklausomybės akto signatarai. Kai kurie iš jų savo ariją operoje apie laisvę dar tebedainuoja. Tačiau jie nori perduoti natas jaunimui. Jie pasitiki jų jaunatvišku maksimalizmu. Tokiu pat kaip ir aštuonių karžygių. Jie mano, kad jau laikas.
Kad jau mums laikas perimti estafetę. Mūsų laikas tęsti kūrybinį procesą. Tik nuo mūsų pačių priklauso ar tai bus paskutinis akordas, ar ši opera taps pasaulinio garso kūriniu, žavinčiu net genialiausius kompozitorius. Atėjo laikas paklausti savęs, ar tęsime dainą, kurią mums padovanojo mūsų protėviai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas konkursui „Žiūrėk filmą, rašyk ir laimėk!“.
Ar dėtum lygybės ženklą tarp liūdno, tylaus ir pilietiško žmogaus? Ar tikrai manai, kad patriotiškumas – tai atgyvenęs ir šiandienos Lietuvoje nebereikalingas reiškinys? Kviečiame dalyvauti DELFI ir „Misija Sibiras“ organizuojamame esė konkurse! Žiūrėk dokumentinį misijos filmą, dalinkis nuomone ir įrodyk, kad būti pilietišku – ne nuobodu, bet linksma ir prasminga.
„Būti pilietišku, padaryti kažką gero ir naudingo savo šaliai nėra nuobodu. Net nereikia iškėlus vėliavą rėkti, kas tu esi. Nebūtina ir važiuoti į „Misija Sibiras“ ekspediciją. Kiekvienas iš mūsų paprastai ir linksmai galime surasti būdą būti pilietišku“, - štai taip teigia filmo „Misija Sibiras’13. Tiumenė“ autorius Donatas Žvirblis.
Tokia, anot jo, yra ir šio filmo pagrindinė mintis. O galbūt jį peržiūrėjęs turi kitą nuomonę? Tuomet nesnausk, čiupk rašiklį, švarų popieriaus lapą arba sėsk prie kompiuterio klaviatūros ir rašyk! Mums svarbi ir reikšminga – kiekviena Tavo mintis!
Filmą gali pasižiūrėti čia:
Filmas „Misija Sibiras'13. Tiumenė" - tai ne tik tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusio Sibiro peizažas, vėjo šuorais išvaikščiotos ir beatodairiškai nykstančios kadaise gausiai lietuvių apgyvendintos vietovės, dangų temdantis debesis uodų ir atkaklus darbas, įamžinant mūsų senelių atminimą.
„Misija Sibiras'13. Tiumenė" įrodo, kad pilietiškumas - tai naujos galimybės, ambicijos, visą gyvenimą neblėstantys įspūdžiai, geri, naudingi darbai ir prasmingai bei linksmai praleistas laikas. Filmas kalba pats už save: būti pilietišku - nenuobodu, linksma ir prasminga!
Per aštuonis projekto gyvavimo metus lietuvių tremties ir kalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.
Konkurso taisyklės:
*Jūsų esė turėtų sudaryti iki 500 žodžių;
*Raktinių žodžių ar griežtos esė temos – nėra. Ją pasirink pats, kad įrodytum, kas tau yra pilietiškumas ir kokį jį turėtų matyti Lietuva;
*Amžiaus, gyvenamosios vietos, išsilavinimo ar užimamų pareigų arba bet kokio kito cenzo taip pat nėra;
*Savo esė siųsk iki balandžio 17 dienos adresu: projektui „Misija Sibiras“ Didžioji g. 8-5, 01128 Vilnius arba el. paštu. tadas@jauniems.lt bei pilieciai@delfi.lt su prierašu „Esė“
Tris geriausias esė ne tik pristatysime visai Lietuvai, tačiau taip pat jų autorius apdovanosime unikaliais projekto „Misija Sibiras“ atributikos marškinėliais!