Susikoncentruojama į padrikas dienos aktualijas, tokias kaip ministrų postų keitimai (net kelios laidos apie tai) ar šauktinių nenoras tarnauti (realiai situacija iškreipta, nes girdimi ir pagarsinami tik nusiskundimai, o tradicinis santūrus Lietuvis tik nusikeiks pats sau ir kai reikės eis tarnauti).
Vis dėlto pasitaiko informacijos apie beviltišką dirbančiųjų ir išlaikytinių santykį (pavyzdžiui, vienas Žilvino Šilėno tekstų). Bet kaip problemą siūlo spręsti šio ir panašių straipsnių autoriai? Raginama mažinti viešojo sektoriaus darbuotojus ir peržiūrėti pašalpų sistemą. Bet juk tai juokingos, kosmetinės priemonės. Jei Lietuvoje tendencingai mažėja gimstamumas, dirbančiųjų santykis su negalinčiais dirbti, jokie optimizavimai iš esmės nieko nepakeis.
Mano nuomone Lietuvai reikia ryžtis aktyviai migracinei politikai. Nors gyvenimas mūsų šalyje ir nėra pats lengviausias, manau, kad yra pasaulyje regionų, kur žmonės gyvena daug blogesnėmis sąlygomis ir galimybei esant sutiktų persikraustyti į Lietuvą. Baisiausia skaityti naujienas, kad Lietuvoje trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Štai ir galimybė pagerinti padėtį. Reikia pasikviesti tų profesijų žmones iš skurdžių šalių, užtikrinant jiems gyvenimo Lietuvoje perspektyvas. Neabejoju. kad yra daug mechanizmų kaip tai daroma.
Blogiausia tai, kad atvykėlių lietuviai bijo ir verčiau rengtųsi miglotą senatvę skurde tuščiame Lietuvos kaime, nei sutiktų gyventi kartu su svetimtaučiais. Jokiais tyrimais nesivadovauju, bet nujaučiu, kad labiausiai imigrantų politikai priešintųsi vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. O juk jiems turbūt ir reiktų labiausiai rūpintis imigrantų svetingu sutikimu vien dėl to, kad tie emigrantai uždirbtų jiems pensijas.
Pasigirsta, kad dedama vilčių į reemigraciją. Tai procesas, kai emigrantai lietuviai grįžta atgal į Lietuvą. Tikrai sveikintina iniciatyva, malonu susigrąžinti tautiečius, bet ir jie demografinės problemos niekaip neišspręs. Juk emigracijos lietuviai yra tie patys europiečiai (…). O ir tikėtis, kad gimstamumas gerėjant gyvenimo sąlygoms stebuklingai didės, naivu. Yra kaip tik priešingai – kuo žmonės geriau gyvena tuo mažiau apsikrauna gausiomis atžalomis. Tad net ir sugrįžę į savo šalį lietuviai tik skaičiumi padidintų populiaciją su tomis pačiomis problemomis.
Imigracija – taip pat didelis iššūkis, žmonės turi būti integruoti, tapti kultūros dalimi, o priimanti visuomenė turi būti tam pasiruošusi. Kaip Lietuvai tai pasiekti, kai vengiama net kalbėti apie tai, ir aukščiausi šalies vadovai geriausiu atveju diskutuoja išskirtinai apie išvykusių lietuvių susigrąžinimą. Gal palikime juos ramybėje, jie grįš tada, kai gyvenimas Lietuvoje bus lengvesnis, o ne todėl, kad kažkas prašo sugrįžti. Politikams turbūt baisu apie tai kalbėti, kadangi daugumą lietuvių jie laiko rasistais ir nacionalistais ir mano, kad prabilus apie imigrantų poreikį susilauktų rinkėjų pasmerkimo.
Manau, kad Lietuva įkvėpimo turėtų semtis iš multikultūriškos LDK, kadaise gebėjusios pritraukti imigrantus. Jei tai buvo įmanoma prieš šimtus metų, kodėl neįmanoma dabar?
Mažėjantis gyventojų skaičius yra visų Lietuvos piliečių rūpestis ir aktualija nr.1. Mes tiesiog privalome rūpintis, iš kur gauti dirbančių žmonių. Televizijos eterio laikas ir portalų pirmi puslapiai skiriami šauktinių komentarams „Facebook“ ar švietimo ministro skandalui pagarsinti pernelyg nukreipia dėmesį nuo tikrų valstybės problemų. Aktualių problemų kėlimas į viešumą yra ir žiniasklaidos pareiga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!