Išsiskyrimo drama: po jo niekas neprivertė taip įsimylėti

 (84)
Vos tave išvydusi, širdis pasakė: „Aš myliu“. Vis dėlto protas rėkė garsiau: „Kvailele, tu įsimyli visus, kurie tau rodo dėmesį“. Užčiaupiau juos abu...Šią akimirką man niekas nesvarbu. Aš sėdžiu jo automobilyje ir grožiuosi jo tobulumu. Dabar nesvarbu nei protas, nei širdis. Dieve mano, koks jis nuostabus! Tik.. Kaip liūdna, kad važiuosim kartu jau nebeilgai...
© Shutterstock nuotr.

- Jau atvažiavom. - atsisuka jis į mane ir valiūkiškai nusišypso. Taip, kaip moka tik jis vienas... Po velnių, iš kur tu toks???

- Ačiū, – nusišypsau jam atgal. - Kiek?

- Tiek pat, kiek ir visiems, - atsako jis man.

Sumoku už atvežimą ir drebančiom kojom išlipu iš taksi automobilio. Slapčiomis dar pažvelgiu į jį ir pagaunu jo žvilgsnį, stebintį mane, išsirangančią iš jo BMW. Nuraustu ir tuoj pat išsišiepiu kaip kokia kvaiša.

- Iki. Jei dar dirbsi, gal parveši mus namo?

- Gerai, - rimtai ir tuo pačiu be galo maloniai atsakė jis. - Iki.

Draugė griebia mane už rankos ir nuskuodžiam į klubą.

***

Nė sekundės klube negaliu nustot galvot apie jį. Po velnių, juk netikiu meile iš pirmo žvilgsnio. Tai tikrai ne man... Bet kaip gera įsivaizduot jį. Kaip norėčiau, kad dabar ir jis būtų su manim... Staiga prieina vaikinas ir pakviečia šokt. Ne. Nešoksiu, noriu namo! Noriu jį pamatyt dar kartą. Dabar.

- Sveiki. Ar galėtumėt mums atsiųst Tomą iki klubo?

- Labas vakaras. Jis jau ten.

Staiga pamatau jo BMW su taksi ženklu. Iškart užgimsta naivi mintis: jis laukė manęs čia. Man taip bemąstant prabėga kelios merginos. Po velnių, jos eina iki mano princo. Suspurda širdis... Ir iškart pasidaro geriau. Jis joms kažką pasako ir jos nusivylusios pasitraukia žvilgsniu, gaudydamos kitą taksi. Dievulėliau, Jis tikrai laukia manęs! Nerangiai, bet paskubomis nueinu iki jo automobilio.

- Labas dar kartą, - pažvelgiu į jį laiminga.

- Labas, - trumpai ir aiškiai atsako jis.

Jis - vienas iš tų, su kuriuo važiuojant automobilyje niekada nebūna nejauku...Visą kelią skamba jo nuostabus, vyriškas balsas... Mes kalbamės iš esmės apie nieko nereiškiančius dalykus... Bet įsimenu kiekvieną jo žodį. Jis neapsakomai gražiai ir daug juokiasi. Kai jis juokiasi, susiaurėja jo mėlynos akys. Kaip gražu... Negaliu atitraukt nuo jo žvilgsnio. Tomas taip nuostabiai kvepia... Dievinu šitą vakarą. Dievinu jį.

- Ačiū dar kartą, - atsakau išlipdama.

- Prašau, - palydi jis mane žvilgsniu. Po velnių, net jo žvilgsnis toks vyriškas... Pasijuntu devintam danguj.

Štai kaip prabėga mūsų pirmasis susitikimas.

***

- Sveikos merginos.

- Labas. Tai ar duot tau savo brolio numerį?

- Duok, pabandysiu jį pakabint.

- Gerai, rašykis.

Užsirašau jo numerį ir imuosi mūsų sugalvoto žaidimo. Parašau jam nė nesulaukusi pertraukos. Jo sesuo jį pakankamai išgyrė, kad sukeltų man susidomėjimą. Kodėl nepabandyti? Juk, mano žiniomis, jis neturi merginos. Bent jau šiuo metu. Aš taip pat laisva... Pyp pyp. ATRAŠĖ! Pradedu žaidimą. Kasdien panašiu laiku jam parašau. Jis atrašo. Taip visą savaitę. Tikiu, kad tuoj jį prisipratinsiu ir tuomet jau jis eis dėl manęs iš proto. Vis dėlto ne taip lengva. Keturias dienas iš jo - jokių žinių... Velnias, greičiausiai, dar per mažai laiko. Darkart imuosi tokios pat taktikos. Šiandien su drauge lėksim į klubą.

***

Grįžusi namo nedelsiant jam parašau su tikslu išsiaiškinti, kaip jam pasirodžiau. Atsakymas visai nenudžiugina. Vis dėlto, ko norėti... Juk jo sesuo perspėjo mane, kad su juo gali būti kiek sunkoka... Mat jis sunkiai išreiškia jausmus ir emocijas. Dar kartą paklausiu jo to paties. Dabar atsakymas skamba kiek geriau.

- Pasirodei faina merginukė.

Kaip miela... Kaip gražiai jis mane pavadino! To užtenka, kad galėčiau ramiai užmigti.

Ryte sulaukiu jo SMS! Pagaliau! Man pavyko! Prisipratinau jį ir dabar jis pats man rašo. Tapo lengviau. Dabar lyg susitarę rašydavom vienas kitam pamainomis - kas antrą dieną. Kadangi tai buvo mano žaidimas, susitikti visada jam siūliau pirma. Dingo noras mokytis... Galvoj gyveno tik jis. Per pamokas nieko nenorėjau, tik būti su juo... Tik rašyti jam... Pasibaigus pamokoms, lėkdavau ten, kur jis dirbo, kad bent akies krašteliu pamatyčiau jį. Tomas ne juokais apsuko man galvą. Jis buvo tikras darboholikas, tačiau nuolat atrasdavo man laiko. Tai mane išties džiugino. Papasakojau tėvams, kokį nuostabų vyrą sutikau. Jie už mane džiaugėsi.

Labiausiai laiminga buvau dėl to, kad mama iš visų mano buvusių vaikinų vieninteliu juo pasitikėjo... Susitikdavom žiemos vakarais ir kalbėdavomės. Man niekada nereikėjo jam siūlyti, ką veikti, nes buvo gera tiesiog būti su juo, sėdėti šalia jo, kalbėtis ir juoktis... Mes žaisdavom kortomis, eidavom pasivaikščioti, jis nusivežė mane ten, kur dar niekad neteko būti...

Vieną vakarą sugalvojom nuvažiuot į filmą. Po jo nuvykom į jo namus. Jaučiausi ypatinga. Žinojau, kad jis ne iš tų, kuris vežasi bet kurią patinkančią merginą namo tam, kad ja pasinaudotų. Gurkšnodama sidrą įsitaisiau šalia jo. Įsijungėme filmą ir tęsėme savo filmų vakarą. Pamenu, kad tai buvo komedija ir mes labai daug juokėmės. Įsitaisiau dar arčiau jo, o tada jis mane apsikabino. Pasidarė taip jauku ir šilta. Tą akimirką aš nieko nebenorėjau. Buvo tobula.

Tą vakarą aš likau pas jį. Filmui baigiantis nuėjome miegot. Nuostabu buvo užmigti jo glėby. Tomas visą naktį miegojo mane apsikabinęs. Iš tos neapsakomos laimės aš užmigti nesugebėjau visą naktį...

Kitą rytą jis parvežė mane. Jokių žinių, nieko. Kvailele, jis juk dirba ir neturi laiko. Guodžiau save. Ir ne veltui. Viskas buvo gerai, jis tiesiog neturėjo laiko. Mintimis ėmiau suprasti, kad tai nebe žaidimas. Širdis vis dažniau ir garsiau kartojo, kad aš įsimylėjau. Vis dėlto pasąmonėj kirbėjo piktos mintys... Aš žinojau, kad tai netruks ilgai. Žinojau, kad viskas baigsis...

Kaip maniau, taip ir nutiko. Bendravimas tapo retesnis...Jaučiau, kad jis manęs vengė. Supratau, kad artėja pabaiga. Sėdėdama per pamokas negalėjau savęs sutvardyti... Skaudėjo. Galiausiai jis dingo. Nerašė, neatrašė. Neturėjau pakankamai drąsos nueiti iki jo ir paklausti: kas nutiko? Laukiau. Tikėjau, kad jei būsiu kantri, viskas susitvarkys. Bet ne... Kasdien jaučiausi vis blogiau. Aš bijojau, kad tik jam nebūtų nieko nutikę... Bijojau, kad jį nuvyliau. Negalėjau taip toliau gyvent ir ėmiau jam įkyrėt, kol galiausiai jis man atrašė. Nesakė priežasties, išsisukinėjo.

Pasiūliau susitikti ir pakalbėti. Sutiko. Galiausiai vėl dingo. Taip ir likom neišsiaiškinę. Pykau ir nesupratau, kas gi vyksta. Žmogus, kuriam buvau pasiryžus atiduoti viską, kuris man pažadėjo nedingti, nuvylė mane. Aš visą laiką žinojau priežastį. Pasąmonė man ją nuolat kartojo. Tik norėjau išgirst tai iš jo. Galiausiai ir išgirdau.

Pati išprovokavau pasakyti, kad jis susitaikė su savo buvusia mergina. Nežinau, ar tai sužinojus man skaudėjo dar labiau. Aš tiesiog nebeturėjau jėgų. Sugebėjau tik palinkėt jiems sėkmės. Tačiau kas kartą pro jį praeidama imdavau drebėti. Dabar tikrai žinau, kad tai buvo meilė. Galiausiai susipažinau su kitu vaikinu, ėmėme susitikinėti. Bandžiau įsikalti sau į galva, kad jis man patinka, kad pamiršau Tomą. Bet ne! Aš nei sekundei nesugebėjau jo užmiršti. Vis dėlto tikėjausi, kad vieną dieną jis man parašys... Ir tai įvyko. Mano gimtadienio išvakarėse jis man parašė. Sužinojau, kad Tomas išsiskyrė. Tik liūdniausia buvo tai, jog rašė jis man tik apimtas akimirkos silpnumo. Visas džiaugsmas kaipmat išnyko...

***

Dabar gyvenu kitame mieste. Kuriu savo gyvenimą. Po Tomo nebuvo kito, kuris taip priverstų mane įsimylėti. Gal jau ir nebus... Aš dar ne kartą bandžiau su juo vėl pradėti bendrauti, tačiau visi kartai buvo nesėkmingi. Žodžiai - „man šiuo metu nereikia merginos” - mane tikrai skaudino. Nežinau, kiek dar kartų grįžusi į jo miestą ir jį pamačiusi aš dar bandysiu pas jį sugrįžti... Ir nežinau, ko tai verta... Tik suvokiu, kad jis visąlaik nebus vienas. Tai turėtų būti taip sunku... Viltis miršta paskutinė, tad vis dar lauksiu jo žinutės. Lauksiu dienos, kada jis supras, kad tikrai jį myliu ir viskas vėl bus kaip seniau...

P.S.: kelios istorijos detalės pakeistos

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Po mokytojos pasisakymų Telšiuose rėžė, ką galvoja: žinau, iš kur ta neapykanta (113)

Štai ir dar vienas skandalas, suskaldęs Lietuvą. Telšiuose tikybos mokytoja pasakojo apie gėjus-hanibalus, vadino juos pedofilais ir prievartautojais. Dar dėjo kūjį su pjautuvu ant LGBT vėliavos.

Nenoriu nieko pažeminti – uždirbančio mažiau nei 900 eurų nepažįstu (719)

Vis užsuku paskaityti straipsnių ir komentarų apie pinigus... Rašydamas ši straipsnį nenorėčiau kažko įžeisti ar pažeminti. Man 25-eri metai, dirbu samdomą darbą, ne pagal studijuotą specialybę (inžinerija), į rankas gaunu 1500 eurų.

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (434)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Pavaduotojos skambutis perpildė kantrybės taurę: kaip pavadinti tokį elgesį? (126)

Paskutinius metus mokausi mokykloje ir esu mačiusi daug neteisybės, mokytojų, kurie nekreipia dėmesio į mokinius, bet šiandien rašyti mane paskatino pavaduotojos išpuolis prieš man patį brangiausią žmogų – mamą.

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (25)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...