Islandai, jūs tapote mano vaikystės dalimirašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (1)
Sveikas, islande. Būtų per skambu vadinti tave ar bet kurį kitą islandą – galiausiai – visą islandų tautą mūsų broliais, sesėmis ar sielos draugais per amžius. Revoliucijos ugnys užgeso, lozungus seniai nunešė vėjas, o bet koks džiūgavimas dėl atgautos Nepriklausomybės atrodo šiek tiek netikras, nenuoširdus, šiek tiek dirbtinis. Ar euforija gali tęstis 20 metų?
1988 07 24 Alytus
© Zino Kazėno nuotr.

Bet yra dalykų žmogaus gyvenime, kurie išlieka. Atlaiko bet ką – trumpą atmintį, margą nugyventų dešimtmečių kaleidoskopą ir užgožiančius asmeninius išgyvenimus. Būna, atsilaiko ne gražus prisiminimų paveikslas, o maža pasišiaušus emocija: įsikabina kaip samana, kurios niekas pilies akmenų mūruose nepastebėtų, jei ne vieną dieną netyčia parimus turistui, jo ranka priliečia švelnų jos paviršių.

Iš savo vaikystės pamenu tūkstantinius mitingus, kuriuose su pusbroliu atidžiai tyrinėjau tūkstančius sutryptų varlių ir krizenau iš dėdulės, kuris komiškai ant scenos daug sykių išraiškingai tarė „Lietuva“. Pamenu, kaip mokykloj vietoj baltos-žalios-raudonos vėliavos pradėjom spalvinti mūsų Trispalvę, kaip su tėvais ilgai važiavome ieškodami tarpo atsistoti ir mums gyvoje žmonių grandinėje Baltijos kelyje, ir kaip tėtis mus išbarė, kad parodėm liežuvį ant viaduko stovintiems žmonėms. Kaip su seserimi vakarais iki užkimimo dainuodavom patriotines dainas...

Nepamenu, bet žinau, kad 1991 metų vasarį man buvo 10 metų. Tikrai nežinau, kaip švenčiau gimtadienį, kiek kartų tą žiemą sirgau ir ar jau turėjau mylimą šunį. Bet iš tų metų vasario man liko jausmas, kurio niekada nepamirštu, ir kuris jau tiek metų priverčia mano skrandį susispausti, o rankų plaukus pasišiaušti. Ir tai visad šiek tiek juokinga, nes nebetikiu, kad vis dar galima jausti tokius dalykus – dėkingumą svetimai, visiškai nepažįstamai ir tolimai tautai, kuri įprasmino visus tuos mitingus, tą baisią nemiegotą naktį prie radijo, kai tėtis kaip medikas budėjo Aukščiausioje taryboje, ir kuri mokykloje išmoktus faktus apie Lenino gyvenimą nušlavė visiems laikams į nebereikalingų žinių bedugnę.

Ačiū Jums visiems ir atskirai kiekvienam, ir tiems, kurių jau nebėra, bet buvo tada, ir tiems, kurie dar tik sužinos apie jų tėvų ar senelių sprendimą palaikyti mažą Europos valstybę. Jūs tapote mano vaikystės dalimi ir likote ja pačiu gražiausiu pavidalu – pasididžiavimo ir dėkingumo jausmu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.