Islandai, jūs tapote mano vaikystės dalimirašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (1)
Sveikas, islande. Būtų per skambu vadinti tave ar bet kurį kitą islandą – galiausiai – visą islandų tautą mūsų broliais, sesėmis ar sielos draugais per amžius. Revoliucijos ugnys užgeso, lozungus seniai nunešė vėjas, o bet koks džiūgavimas dėl atgautos Nepriklausomybės atrodo šiek tiek netikras, nenuoširdus, šiek tiek dirbtinis. Ar euforija gali tęstis 20 metų?
1988 07 24 Alytus
© Zino Kazėno nuotr.

Bet yra dalykų žmogaus gyvenime, kurie išlieka. Atlaiko bet ką – trumpą atmintį, margą nugyventų dešimtmečių kaleidoskopą ir užgožiančius asmeninius išgyvenimus. Būna, atsilaiko ne gražus prisiminimų paveikslas, o maža pasišiaušus emocija: įsikabina kaip samana, kurios niekas pilies akmenų mūruose nepastebėtų, jei ne vieną dieną netyčia parimus turistui, jo ranka priliečia švelnų jos paviršių.

Iš savo vaikystės pamenu tūkstantinius mitingus, kuriuose su pusbroliu atidžiai tyrinėjau tūkstančius sutryptų varlių ir krizenau iš dėdulės, kuris komiškai ant scenos daug sykių išraiškingai tarė „Lietuva“. Pamenu, kaip mokykloj vietoj baltos-žalios-raudonos vėliavos pradėjom spalvinti mūsų Trispalvę, kaip su tėvais ilgai važiavome ieškodami tarpo atsistoti ir mums gyvoje žmonių grandinėje Baltijos kelyje, ir kaip tėtis mus išbarė, kad parodėm liežuvį ant viaduko stovintiems žmonėms. Kaip su seserimi vakarais iki užkimimo dainuodavom patriotines dainas...

Nepamenu, bet žinau, kad 1991 metų vasarį man buvo 10 metų. Tikrai nežinau, kaip švenčiau gimtadienį, kiek kartų tą žiemą sirgau ir ar jau turėjau mylimą šunį. Bet iš tų metų vasario man liko jausmas, kurio niekada nepamirštu, ir kuris jau tiek metų priverčia mano skrandį susispausti, o rankų plaukus pasišiaušti. Ir tai visad šiek tiek juokinga, nes nebetikiu, kad vis dar galima jausti tokius dalykus – dėkingumą svetimai, visiškai nepažįstamai ir tolimai tautai, kuri įprasmino visus tuos mitingus, tą baisią nemiegotą naktį prie radijo, kai tėtis kaip medikas budėjo Aukščiausioje taryboje, ir kuri mokykloje išmoktus faktus apie Lenino gyvenimą nušlavė visiems laikams į nebereikalingų žinių bedugnę.

Ačiū Jums visiems ir atskirai kiekvienam, ir tiems, kurių jau nebėra, bet buvo tada, ir tiems, kurie dar tik sužinos apie jų tėvų ar senelių sprendimą palaikyti mažą Europos valstybę. Jūs tapote mano vaikystės dalimi ir likote ja pačiu gražiausiu pavidalu – pasididžiavimo ir dėkingumo jausmu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia (73)

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (42)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.

Kelionė į Kražius: miestelio kultūra ir neaiški „Naisių bendruomenės“ iniciatyva (32)

Po nusisekusios ir daug teigiamų įspūdžių palikusios kelionės į Kauną gavau dar vieną pasiūlymą aplankyti kitą Lietuvos vietą – nedidelį, bet daugeliui gerai žinomą (ar bent jau girdėtą), žymų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusį Kražių miestelį, įsikūrusį Kelmės rajone.

Norime įspėti poilsiautojus: žygis baidarėmis po liūčių virto košmaru (384)

Praėjusį savaitgalį patirtą košmarą plaukiant baidarėmis mūsų draugų grupelė prisimins dar ilgai. Tad savo pareiga laikau įspėti kitus šalies gyventojus nekartoti mūsų klaidų ir gerai pagalvoti, ar esate pajėgūs plaukti Lietuvos upėmis, kurių vandens lygis po rekordinių liūčių smarkiai pakilo. Visiškai to nenorėdami, mes ne tik smarkiai rizikavome savo gyvybe, bet ir patuštinome pinigines labiau nei planavome.

Palangiškio nuomonė: ir taip suprastėjusiam sezonui kenkia ne laiku vykdomi statybos darbai (14)

Seniai, oi kaip jau seniai šviesios atminties maestro Stasys Povilaitis savo išlavintu balsu dainavo, o gražuole Palanga! Šiam straipsniui, manau, labiausiai tinkamas pavadinimas būtų, o nesiliaujančių statybų Palanga!