Islandai, jūs tapote mano vaikystės dalimirašinys konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“

 (1)
Sveikas, islande. Būtų per skambu vadinti tave ar bet kurį kitą islandą – galiausiai – visą islandų tautą mūsų broliais, sesėmis ar sielos draugais per amžius. Revoliucijos ugnys užgeso, lozungus seniai nunešė vėjas, o bet koks džiūgavimas dėl atgautos Nepriklausomybės atrodo šiek tiek netikras, nenuoširdus, šiek tiek dirbtinis. Ar euforija gali tęstis 20 metų?
1988 07 24 Alytus
© Zino Kazėno nuotr.

Bet yra dalykų žmogaus gyvenime, kurie išlieka. Atlaiko bet ką – trumpą atmintį, margą nugyventų dešimtmečių kaleidoskopą ir užgožiančius asmeninius išgyvenimus. Būna, atsilaiko ne gražus prisiminimų paveikslas, o maža pasišiaušus emocija: įsikabina kaip samana, kurios niekas pilies akmenų mūruose nepastebėtų, jei ne vieną dieną netyčia parimus turistui, jo ranka priliečia švelnų jos paviršių.

Iš savo vaikystės pamenu tūkstantinius mitingus, kuriuose su pusbroliu atidžiai tyrinėjau tūkstančius sutryptų varlių ir krizenau iš dėdulės, kuris komiškai ant scenos daug sykių išraiškingai tarė „Lietuva“. Pamenu, kaip mokykloj vietoj baltos-žalios-raudonos vėliavos pradėjom spalvinti mūsų Trispalvę, kaip su tėvais ilgai važiavome ieškodami tarpo atsistoti ir mums gyvoje žmonių grandinėje Baltijos kelyje, ir kaip tėtis mus išbarė, kad parodėm liežuvį ant viaduko stovintiems žmonėms. Kaip su seserimi vakarais iki užkimimo dainuodavom patriotines dainas...

Nepamenu, bet žinau, kad 1991 metų vasarį man buvo 10 metų. Tikrai nežinau, kaip švenčiau gimtadienį, kiek kartų tą žiemą sirgau ir ar jau turėjau mylimą šunį. Bet iš tų metų vasario man liko jausmas, kurio niekada nepamirštu, ir kuris jau tiek metų priverčia mano skrandį susispausti, o rankų plaukus pasišiaušti. Ir tai visad šiek tiek juokinga, nes nebetikiu, kad vis dar galima jausti tokius dalykus – dėkingumą svetimai, visiškai nepažįstamai ir tolimai tautai, kuri įprasmino visus tuos mitingus, tą baisią nemiegotą naktį prie radijo, kai tėtis kaip medikas budėjo Aukščiausioje taryboje, ir kuri mokykloje išmoktus faktus apie Lenino gyvenimą nušlavė visiems laikams į nebereikalingų žinių bedugnę.

Ačiū Jums visiems ir atskirai kiekvienam, ir tiems, kurių jau nebėra, bet buvo tada, ir tiems, kurie dar tik sužinos apie jų tėvų ar senelių sprendimą palaikyti mažą Europos valstybę. Jūs tapote mano vaikystės dalimi ir likote ja pačiu gražiausiu pavidalu – pasididžiavimo ir dėkingumo jausmu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!

Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?

Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.

Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.

Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“ (611)

Rašau pirmą kartą, todėl tai gali atrodyti kaip kratinys, bet turiu daug ką pasakyti ir šiuo straipsniu noriu atkreipi moterų dėmesį. Kviečiu jas apginti save dėl šmeižto, kurį apie jus paskleidė Jūsų lyties atstovė. Noriu pasidalinti savo draugystės istorija su mergina, kurią įsimylėjau, tačiau likau įskaudintas dėl to, kad viskas, ko ji tikisi iš vyrų, yra jos sąskaitų apmokėjimas. Na, o aš buvau išvadintas godžiu šykštuoliu ir man buvo pasakyta, kad tik tada, kai negailėsiu jai pinigų, galėsiu sugrįžti.

Ar išvažiuoti su J. Statkevičiumi iš Lietuvos? Turiu jums atsakymą (246)

Taip, rašau iš užsienio ir ne, nesu emigrantas, bent jau savęs tokiu nelaikau. Stebiu nuolatines batalijas interneto erdvėje ir komentarų apkasuose tarp sakančių „užsienyje geriau“ ir tarp tų, kurie „mylim Lietuvą ir jos neišduosim“. Ir taip pat noriu pasidalinti savo mintimis.

Suskaičiavau minimalias mėnesio išlaidas – kelių šimtų eurų niekaip nepakaktų (153)

„Minimali alga turi būti 1000 eurų per mėnesį, kad už ją būtų galima išgyventi. Visa kita yra nesąmonės ir „bobučių“ pasakojimai“, – piktinosi DELFI skaitytojas Mantas B., išdrįsęs viešai išdėstyti, kiek ir kam išleidžia per mėnesį. Kviečiame jo išlaidas palyginti su savosiomis ir pasidalinti, kaip šeimos finansus tvarkote jūs el.p. pilieciai@delfi.lt.

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (5)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (417)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.