Jei jūs praeidamas gatvėje pamatytumėte bejėgį, sunkiai sužeistą beglobį gyvūnėlį, ar jam padėtumėte be jokių išimčių? Ar tik iškviestumėte į nelaimės vietą tam tikrą pagalbą (pvz. „Naminukus“, „Penkta koja“ ar pan.), kuriai ir paliktumėte visas problemas spręsti? Daugelio tokios mintys ir būna: „Tegul jau jie sprendžia, kur veš ir iš kur gaus lėšų gydymui. Juk aš tik statistinis lietuvis, kuris gyvena iš minimalios algos... Kuo galiu padėti, kai pats vos galą su galu suduriu“.
Sako, jog Lietuva - gerų žmonių kraštas, jog pas mus žmonės paprasti, atjaučiantys, geranoriški ir „neskūpūs“ gyvenimo nuskriaustiems... Tačiau ar visada, ar visiems? Ar tikrai tiems, kuriems labiausiai reikia?
Daug pas mus yra organizuojama įvairių paramos labdaros akcijų bei koncertų, kurių metu žmonės suaukoja sunkiau gyvenantiems nemažas sumas. Daugeliui neretai kyla abejonių, ar tie pinigėliai tikrai paskirstomi labiausiai pagalbos stokojantiems žmonėms... Dažnai ir aš suabejoju, nes žinau tokių, kurie ir dirba, ir dar paramą maistu gauna... (nors nebepriklausytų įstatymiškai). Tačiau yra kaip yra. Nesmerkiu... Džiaugiuosi ir dėkoju tiems, kurie padeda sunkiau besiverčiantiems nelaimėje, skurde.
Pagrindinė mano šio straipsnelio-pasakojimo tema: kodėl Lietuvoje taip mažai padedama beglobiams gyvūnams, gyvūnų prieglaudoms? Kodėl nėra surengiama vieša akcija, koncertas, kurio metu būtų padedama spręsti kita problema - beglobių gyvūnų priežiūra, gydymas, apgyvendinimas, maitinimas? Ar jie nealkani, ar jiems valgyti nesinori? Ar jei neserga? Ar jiems neskauda? Juk tai taip pat gyvybė. Žmogus juk turi prigimtinę teisę į gyvybę bei gyvenimą, gyvūnai, manau, taip pat. Ar gyvūnėliai jau neturi teisės gyventi? Ar galima žmogui už gyvūną nuspręsti, kad jis jau atgyveno savo, kad jo laikas baigėsi? Ir baigėsi galbūt tik dėl to, kad nėra kam apmokėti gydymo, operacijos, ar pan.?
Šiandien tapau liudininke įvykio, kurio niekada gyvenime nepamiršiu. Visada melsiuosi už tas gyvybes, visada prisiminsiu, ir būsiu dėkinga tai senolei, kuri paaukojo savo paskutinius pinigėlius tam, kad išgelbėtų gyvybę. Ryte su savo mylima augintine išsiruošiau į veterinarijos kliniką. Tik ten įėjusi išgirdau skausmingą, neapsakomai kraupų verksmą, tarsi alkano vilko kaukimą.
Kaukimą, kupiną skausmo, liūdesio, nevilties. Tai buvo senyvo amžiaus moteris su vyru, atvežusi katytę, visą bejėgę, sužalotą. Tai, ką pamačiau, - neapsakomas žodžiais vaizdas ir jausmas. Šią katytę ši senolė visada maitindavo būdama sode, ji visada pas moteriškę atklysdavo. Kokią savaitę senolė su vyru nesilankė sode, atšalus orams grįžo į miestą. Išsiilgę gamtos ramybės senukai išsiruošė į sodą. O nuvažiavę ten rado ištikimąją katytę alkaną, sušalusią, besikankinančią skausmuose su pelių spąstuose suspausta kojyte. Be jokių svarstymų jie išskubėjo pas veterinarą.
Neaišku, kiek dienų katytė jau kankinosi...Gali būti, kad jau visą savaitę, neaišku, ir kur ji įkliuvo į tuos spąstus...Tik ji jautė, ji žinojo, kur eiti pagalbos... Pas savo ištikimąją geraširdę senolę. Veterinaras nuliūdino, paskė, jog kojytės išgelbėti nebeįmanoma. Galimybės dvi: migdyti katytę, arba amputuoti sutraiškytą kojytę. O močiutė pasakė: „Čia net nėra, ką svarstyti. Kol gyvenu aš, gyvens su manimi ir ši katytė“.
Išsitraukė senolė savo piniginę ir suskaičiavo.. Lygiai tiek kiek reikia, užteks operacijai..150lt. Net nedvejojo senolė, nors tai buvo jos paskutiniai pinigėliai.Juk tai gyvūnėlis, jam skauda, jis jaučia ir šaltį, ir alkį, ir skausmą, ir norą gyventi...visai kaip žmogus.
Turbūt nevienas girdėjo katytės pagalbos šauksmą, skausmą ir neviltį.Bet niekas neatsiliepė, nesuskubo padėti. Juk tai 150 Lt, juk už juos gali nusipirkti kelis litrus degtinės ar alaus, valgyti už tuos pinigus visą savaitę, ar išleisti pramogoms. Ne, pasakė senolė, paskui negalėsiu ramiai gyventi ir vis matysiu tuos 150 Lt sau prieš akis... Nereikia...
Ir vis dėlto... Jei ta gyvybė kainuoja 150 Lt, ar mes mirsime neišgėrę, nesuvalgę picos, pyrago, ar kitiems menkniekiams neišmėtę tų pinigų? O tie pinigėliai gali būti tokie vertingi. Jie gali suteikti galimybę toliau gyventi bei džiuginti žmogaus sielą. Juk mokslininkams atlikus įvairius tyrimus būvo nustatyta, jog gyvūnėliai turi gydomųjų galių.
Aš manau, jog šie senoliai įvykdė ne tik gerą darbą, jie tiesiog atliko pareigą. Pareigą padėti, pareigą gerbti gamtą, Dievo kūrinius, gyvybę. Tokioje nelaimėje niekada negailėkime, prisidėkime, ta pagalba tikrai grįš su kaupu.
Padėkime. Padėkime ne tik žmogui, bet ir gyvūnėliams. Juk jie gyvi padarai, jie nori taip pat kaip mes ir gyventi, ir valgyti. Katėms patinka šiltas pečius, bei žmogus, kuris myli, mielai paglosto ir priima pas save į lovą.
Juk, kaip Gėtė sakė, elgesys - tai veidrodis, kuriame visi rodome savo sielą. Kurkime tą gerovę kartu, prisidėkime, jei matome kenčiantį, kuriam reikia pagalbos. Kad ir tą paskutinį kąsnį ar litą atiduokime. Negailėkime, gali būti, jog kitam jis reiškia gyvenimą...
Tai buvo mano emocijos ir mintys pirmadienį ryte...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!